ES prekybos politika


Ekonomikos referatas. ES prekybos politikos svarba. ES prekybos politikos formavimas. Prekybos principų, turinio ir sąlygų raida. Laisvoji prekyba. Strateginiai ryšiai. Intelektinė nuosavybė. Viešieji pirkimai. Investicijos. Prekybos apsauga. Išvados. Literatūra.


Aktyvi ES laisvosios prekybos politika besiformuojančios rinkos ekonomikos šalių atžvilgiu atveria Europos Sąjungai ekonomikos augimo ir prekybos sandorių perspektyvų. Tarptautinio valiutos fondo vertinimu, ki 2015 m. 90 % būsimo ekonomikos augimo bus paskatinta už Europos ribų (trečdalis vien Kinijoje).

Europos Sąjunga yra atsakinga už savo valstybių narių prekybos politiką, o Europos Komisija jų vardu veda derybas. Tai reiškia, kad nė vienos valstybės narės vyriausybė negali planuoti sudaryti dvišalio prekybos susitarimo su ES nepriklausančia valstybe partnere. Šis atsakomybės pasidalijimas grindžiamas ES sutartimis.

Tas pats galioja tiekimo grandinėms ir pačioje ES, kur ekonominės ribos išdilusios, o prekybos santykiai keičiasi. Kai įmonės eksportuoja, jos kuria darbo vietas ne tik toje šalyje, iš kurios prekės ir paslaugos išvežamos, bet ir visoje Europos Sąjungoje. Paslaugos yra ypač svarbios integruojant ES į pasaulines tiekimo grandines ir išsaugant darbo vietas Europoje. Maždaug trečdalis darbo vietų, kurios sukurtos dėl iš Europos eksportuojamų prekių gamybos, yra įmonėse, teikiančiose eksportuotojams pagalbines paslaugas. Paslaugos iš viso sudaro 50 % Europos eksporto į kitas pasaulio šalis vidaus pridėtinės vertės.

ES prekybos politika visų pirma orientuota į svarbiausius partnerius, tokius kaip JAV, Kanada ir Japonija, nors dėmesio taip pat skiriama besiformuojančios rinkos ekonomikos šalių blokams, pavyzdžiui, BRICS (Brazilijai, Rusijai, Indijai, Kinijai, Pietų Afrikai). Jos laikomos naujomis varomosiomis pasaulio ekonomikos jėgomis. Susitarimų su tokiomis šalimis nauda ES eksportuotojams akivaizdi. Vidutiniai muitai, kuriuos jie turi mokėti prekiaudami su kitomis pasaulio šalimis, tebėra apie 5 %. Kai kuriose šalyse jie daug didesni.

Esminiai pokyčiai pasaulinėse tiekimo grandinėse reiškia, kad svarbiau tampa tai, kur sukuriama pridėtinė vertė, o ne tai, kur fiksuojamas eksportas, todėl ES prekybos politika siekiama išlaikyti ir, jei reikia, iš naujo atrasti ES vietą pasaulinėse tiekimo grandinėse, o ne stengtis pas save išlaikyti kiekvieną gamybos etapą. Tiek tyrimų, kūrimo ir dizaino, tiek sudedamųjų dalių gamybos, surinkimo ir logistikos srityse prekyba vis labiau susijusi su naujos vertės dalies pridėjimu.

Pasaulio prekybos organizacija buvo įsteigta 1995 m. sausio 1 d. Ji pakeitė po Antrojo pasaulinio

karo sudarytą Bendrąjį susitarimą dėl muitų tarifų ir prekybos (GATT). Šiuo metu PPO priklauso

160 valstybės narės ir 24 stebėtojos. Ji padėjo parengti taisyklių sistemą, padedančią užtikrinti, kad pasaulio ekonomika išliktų atvira prekybai. Ji administruoja PPO prekybos susitarimus, sudaro sąlygas deryboms, reguliuoja ginčus, stebi nacionalinę politiką, teikia techninę pagalbą ir rengia mokymus besivystančioms šalims, organizuoja bendradarbiavimą su kitomis tarptautinėmis organizacijomis. Kai PPO nariai pageidauja atnaujinti daugiašales taisykles, pradedamas naujas prekybos derybų raundas. Naujausias yra Dohos derybų raundas, kuris dar tęsiasi.

Europos Sąjungos prekybos politika grindžiama trimis pagrindinėmis veiklos sritimis:

• mezgami tvirtesni dvišaliai prekybos ryšiai su atskiromis šalimis ir regionais ir taikomos vienašalės priemonės, pavyzdžiui, besivystančioms šalims sudaromos lengvatinės sąlygos;

• laikomasi strategijos, kuria nustatomos ir šalinamos konkrečios kliūtys pagrindinėse eksporto rinkose.

Europos ekonomikos pasižymėjo nemaža valstybės intervencija, kurios sprendimai buvo dažnai įtakojami įvairių interesų grupių spaudimu. Norint integruoti prekių rinkas neužteko vien Muitų Sąjungos, kuri pašalino tik tarpusavio prekybos tarifus ir kvotas, sukūrimo. Juk prekybos santykių dalyviai, negalėdami apsisaugoti tarifiniais barjerais, galėjo kliudyti laisvam prekių judėjimui ne taip akivaizdžiai matomais netarifiniais barjerais - įvairiomis nacionalinėmis taisyklėmis, kurios skirtingai traktuoja įvežamas ir vietoje pagamintas prekes (pvz., skirtingais produktų ar gamybos procesų standartais, viešųjų pirkimų diskriminacija). Netarifiniai apribojimai yra visas kompleksas techninių kliūčių, liečiančių nacionalinius standartus, kurie dažniausiai yra nusistovėję per ilgesnį laiką ir yra pagrįsti kompromisais tarp vyriausybės ir įvairių interesų grupių, ir įvairias technines normas, todėl jų šalinimas (dar vadinamas pozityvia integracija) kėlė daug diskusijų ir buvo daug sudėtingesnis ir ilgesnis nei kitų prekybos kliūčių šalinimas.

  • Ekonomika Referatai
  • 2016 m.
  • Lietuvių
  • 18 puslapių (3848 žodžiai)
  • Universitetas
  • Ekonomikos referatai
  • Microsoft Word 99 KB
  • ES prekybos politika
    10 - 4 balsai (-ų)
ES prekybos politika. (2016 m. Sausio 08 d.). http://www.mokslobaze.lt/es-prekybos-politika.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 09 d. 21:23