Esencialistinis socialinių santykių aiškinimas


Filologijos konspektas. Esencialistinis socialinių santykių aiškinimas elgesio vertinimo principų grindimas. Objektyvus elgesio vertinimo principo grindimas. Subjektyvus elgesio vertinimo principo grindimas. Apie krikščioniškąjį socialinį mokymą. Socialinis pozityvizmas ir nominalistinės socialinės teorijos. Marksistinė socialinė teorija. Liberalioji politinė ir socialinė mintis. Klasikinis liberalizmas. Konservatyviojo liberalizmo. Socialistai arba socialdemokratai.


Istoriškai taip susiklostė, kad Europos kultūrinėje tradicijoje išsiskyrė trys elgesio vertinimo principo sampratos. Norėdami jas detaliau charakterizuoti, pasinaudosime modifikuota Carlo Gustavo Jungo schema.

Kaip aiškina Jungas, lotyniškasis asmens pavadinimas persōna, kuris dar reiškia ir kaukę, ir teatro vaidmenį yra kilęs iš graikiško prosopon turėjusio panašų reikšmių spektrą, ir pirmiausiai žymėjusį graikų teatro kaukę, kurią, atlikdamas vaidmenį dėvėjo aktorius. Lietuvių kalboje tokių sąsajų nėra išlikę, bet, pavyzdžiui, rusų kalboje šis reikšmių spektras išlikęs – лицо – veidas, личность – asmenybė ir личина – kaukė, yra bendrašakniai žodžiai. Pateiktoje schemoje persōna atitinka išorinį „aš“, tai kaip žmogus reiškiasi aplinkoje, kaip jis suvokia ją, o aplinka jį, tai daugmaž būtų tai, kaip mus suvokia aplinkiniai ir kaip mes suvokiame juos bei pasaulį, kitaip tariant, mūsų vaidmuo pasaulio scenoje. Šio išorinio „aš“ poveikis į aplinką pažymėtas rodyklėmis, nukreiptomis nuo vidinio „aš“, o aplinkos poveikis asmeniui – rodyklėmis nukreiptomis nuo aplinkos. Žinoma, tiek aplinkos atsaką į individo poveikį, tiek asmens reakcijas į aplinką visada galima išreikšti faktus aprašančiais teiginiais. Tie filosofai, kurie mano, kad elgesio vertinimo principas gali būti suformuluotas, remiantis aplinkos ir išorinio „aš“ ryšiais, priklauso empirikų stovyklai. Jų nuomone, elgesio vertinimo principą galima išreikšti arba faktus aprašančiais teiginiais, arba jis yra individo emocinė reakcija. Kaip ten bebūtų, individo reakcija į aplinkos poveikį visada yra subjektyvi, todėl empirikai etikoje yra subjektyvistai.

Viduriniaisiais amžiais vyravo objektyvistinis elgesio vertinimo principo grindimas. Anot jo, Dievas įdiegė mumyse prigimtinį įstatymą (lex naturalis), kuris remiasi loginiu prieštaravimo principu, teigdamas, kad gėris nesuderinamas su blogiu, ir skatina siekti gėrio bei vengti blogio. Kita vertus, objektyvistinio elgesio principo šalininkai mano, kad iš prigimties praktiniam protui būdingas tam tikras ikipatyriminis žinojimas, prigimtinis habitus, kurį Tomas Akvinietis vadina synderesis. Jis yra bendras visiems žmonėms, nekintantis ir nenykstantis ir leidžia atskirti moralinį gėrį nuo moralinio blogio kaip objektyviai esančius. Todėl mes ir vadiname tokį elgesio vertinimo principą objektyvistiniu. Abu šie žmogiškosios prigimties principai yra sąžinės pagrindas ir aišku, jie yra Dievo mums duoti. Tokiu būdu objektyvistinis elgesio vertinimo principas pagrindžiamas ir svarstomas ne filosofijoje, o teologijoje. Iki pat švietimo idėjų paplitimo Europos kultūroje etikos problematika priklausė moralinei teologijai, nors pastangų kurti autonomišką etiką yra buvę. Turbūt vienas pirmųjų viduramžių mąstyme tai pabandė padaryti Petras Abeliaras, tačiau jo pastangos nesusilaukė pritarimo.

Kol kas kalbėjome apie ontologinį gėrį. Sakėme, kad šuva yra geras, kai jis atitinka savo veislė savybes. O žmogus? Aptardami asmenį, susiduriame su antrąja gėrio samprata – moraliniu gėriu. Nuo šiol kalbėdami apie gėrį ir blogį, vartosime tik moralinio gėrio ir blogio sąvokas. Moralinis gėris neatskiriamas nuo laisvo asmens. Ontologine prasme vartojamas gėris yra transcendentinė sąvoka. (Primename, kad transcendentinėmis vadinamos pačios bendriausios sąvokos, kurios apima visas gimines bei rūšis ir požymius, bendrus visiems be išimties esiniams. Transcendentinės sąvokos gaunamos grynuoju mąstymu, protui tarsi peržengiant tiek intelektinę daikto esmės įžvalgą, tiek proto apibendrinimą. Jos gaunamos ne apibendrinimo, bet proto įžvalgos būdu. Tomistinėje filosofijoje tokios sąvokos yra: būtis (ens), esinys (res), vienis (unum), buvimas kažkuo (aliquid), tiesa (vertum) ir gėris (bonum)). Moralinio gėrio sąvoka, kaip susijusi tik su laisvo asmens veikla, nėra transcendentinė. Moralinis gėris yra ypatingas ontologinio gėrio analogas. Moralinis gėris yra, pirma, vertybė, išreiškianti vidiniai gerą žmogaus veiksmo (kuris yra laisvas!) kokybę, antra moralinis gėris yra tai, į ką žmogus linksta, ko siekti žmogus yra tinkamas kaip laisvas veiksnys. Moralinis gėris ugdo, tobulina asmenybę. Gėris yra valios siekimo objektas.

Vienas pirmųjų objektyvistinį elgesio vertinimo principo grindimą pasiūlė šv. Augustinas (354 – 430). Analizuodamas laisvos valios sąvoką, Augustinas aiškina ją dvejopai. Pirma, laisva jis vadina valią, kuri iš įvairių dalykų sugeba pasirinkti vieną. Tokį sugebėjimą pasirinkti Augustinas mano esant esmine valios ypatybe, nes neturėdama jos, valia iš viso nebūtų jokia valia. Tačiau žmogaus valia turi dar vieną savybę – skirti gėrį nuo blogio ir siekti gėrio. Tačiau ši žmogiškosios valios savybė nėra esminė valios ypatybė. Todėl, sako Augustinas, ji tenka mums kaip Dievo malonė. Su Dievo malonės pagalba esame išvaduoti nuo blogio ir įgyjame jėgos norėti daryti gera. Skatinimas siekti gėrio ir vengti blogio, yra sąžinės balsas mumyse. Kaip buvo sakoma viduramžiais, gratia supponet naturam, kitaip tariant malonė paremia, tobulina ir gerina prigimtį, kita vertus malonė reikalauja tinkamos prigimties.

  • Filologija Konspektai
  • 2015 m.
  • Lietuvių
  • 86 puslapiai (41006 žodžiai)
  • Filologijos konspektai
  • Microsoft Word 187 KB
  • Esencialistinis socialinių santykių aiškinimas
    10 - 4 balsai (-ų)
Esencialistinis socialinių santykių aiškinimas. (2015 m. Gruodžio 10 d.). http://www.mokslobaze.lt/esencialistinis-socialiniu-santykiu-aiskinimas.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 05 d. 04:37