Estetinė meno prasmė


Menų referatas.

Įvadas. Estetikos apibrėžimas ir sąvoka. Antikos estetinė teorija. Platonas. Aristotelis. Viduramžių estetika. Šv. Aurelijus Augustinas. Renesansas. Leonardo Da Vinči pozicija. Mikalojus Kuzietis. Naujųjų amžių estetinė teorija. Grožio pažinimo teorija. Racionalizmas. Empirizmas. Imanuelis Kantas. Praktinio proto kritika. Skonio galios kritika. Jan Batistas Vico. Žanas Žakas Ruso. Frydrichas Šelingas. Georgas Hėgelis (evoliucinės teorijos atstovas). Psichoanalizė. Karlas Gustavas Jungas, Froidas. Fenomenologinė estetika. Egzistencialistinė estetika. Hermeneutika. Estetika ir postmodernizmas. Vizualieji menai. Architektūra. Išvados. Literatūra.


Estetikos tyrinėtojui, ieškančiam įtikinamo atsako į meno kūrinio prigimties, jo estetinės vertės klausimus, tenka susidurti su teorinėje literatūroje sutinkamais labai skirtingais tų klausimų aiškinimais. Nuomonių įvairovę lemia daugelis veiksnių. Neabejotina, kad tam tikrą poveikį daro, be abejo, tiek teorinėje sąmonėje, tiek mūsų mąstysenoje apskritai nusistovėję tikrovės suvokimo įpročiai. Vienaip suprantame meno kūrinį, jo vertę, jei į jį žiūrime tradiciškai – kaip į objektyvų daiktą, artefaktą; kitaip – jei jį suvokiame kaip komunikacinės paskirties darinį, kurio estetinė raiška yra neatsiejama nuo prasmės, besiskleidžiančios kūrinio interpretacijos procese, bei tos prasmės raišką saistančios interpretuojančio asmens semantinės ir emocinės patirties. Atskleidus bendrųjų mąstymo principų įtaką estetikos problemų sprendimams, galima aiškiau suvokti teorines tų sprendimų atramas ir logiką, pranašumus ir trūkumus, pateikti geriau pagrįstą nagrinėjamų estetikos problemų, tarp jų ir estetinės meno kūrinio vertės, aiškinimą.

Darbo tikslas - padėti suprasti svarbiausius Vakarų filosofijos tekstus, skirtus grožio ir meno problemų analizei, apibūdinti tradicinį ir interpretacinį (semantinį) požiūrius į tikrovę ir jos supratimą bei jų saistomas estetinės meno kūrinio vertės sampratas, taip pat parodyti, kad interpretacinis požiūris, pabrėžiantis asmens patirties reikšmę interpretacijos vyksme, padeda išsamiau atskleisti semantinius estetinės meno kūrinių vertės šaltinius ir skirtingas jos raiškos plotmes.

Tyrimo metodai. Darbe taikant mokslinę teorinių filosofijos ir estetikos šaltinių analizę, siekiama identifikuoti, įvertinti ir aprašyti būdingas meno kūrinių ir jų estetinės vertės aiškinimo tendencijas. Grindžiant darbe ginamą estetinės meno kūrinio vertės sampratą, remiamasi semantikos, fenomenologijos, postmodernaus mąstymo principais.

Estetika neturi vieno, visuotinai priimto apibrėžimo. Patys populiariausi apibrėžimai estetiką sieja su grožiu. Grožis pasireiškia gamtoje ir mene, todėl paprasčiausia estetiką apibrėžti kaip mokslą, tyrinėjantį gamtos ir meno grožį arba (gamtos) grožį ir meną. Tačiau kai kurie filosofai yra linkę pabrėžti kitus aspektus, tokius kaip skonis arba estetinis patyrimas.

Tačiau kas sieja grožį ir meną? Toli gražu ne visada ir ne visas menas siekė išreikšti grožio idealą. Atvirkščiai, susidūrus su daugybe šiuolaikinio meno reiškinių, klausimas apie grožį yra beprasmis. Taigi, ir meno filosofija, kuri tradiciškai buvo laikoma neatsiejama estetikos dalimi, tampa vis savarankiškesniu mokslu ir atsiskiria nuo grožio, skonio ir estetinio suvokimo tyrinėjimų. Todėl kalbėjimas apie estetiką neišvengiamai skils į du objektus – grožį ir meną.

Tačiau – paradoksalu – kaip tik XVIII amžiuje, kai grožis nustotas laikyti objektyvia daikto savybe, ir gimė estetika kaip nepriklausomas mokslas. Kodėl taip atsitiko? Iki XVIII amžiaus mąstymas apie grožį buvo laikomas atskira disciplina, o buvo įvairių kitų filosofijos sričių (teologijos, ontologijos) sudėtinė dalis. Taip buvo todėl, kad ir pats grožis nebuvo laikomas savarankiška vertybe, o buvo siejamas su kitomis vertybėmis, tokiomis kaip gėris, tiesa, tvarka.

Antikoje, pavyzdžiui, buvo manoma, kad grožis yra vienas iš kosminės harmonijos, kurią tyrinėjo gamtotyrininkai ir matematikai, aspektų. Viduramžiai grožį laikė Dievo atributu ir tyrinėjo kaip teologinį, metafizinį reiškinį. Ir tik XVIII amžiuje, Apšvietos epochoje, kai buvo nuspręsta, kad grožis neturi nieko bendra su kosmosu ir Dievu, o yra paprasčiausias „laisvas patikimo jausmas“ (kaip vardijo Imanuelis Kantas), buvo susimąstyta, kuo gi grožis skiriasi nuo visų kitų žmogaus patirties pusių. Tik tada vokiečių filosofas Aleksandras Gotliebas Baumgartenas, kuris nukalė terminą estetika, ir jo sukurtą sąvoką perėmę vėlesni mąstytojai nusprendė, kad yra tokia specifinė, su niekuo nepalyginama žmogaus patirties dalis, kurią galima pavadinti estetine patirtimi. Ir, žinoma, kad reikalingas mokslas, kuris tą patirtį tyrinėtų ir paaiškintų.

  • Menai Referatai
  • 2016 m.
  • Lietuvių
  • 21 puslapis (6084 žodžiai)
  • Menų referatai
  • Microsoft Word 865 KB
  • Estetinė meno prasmė
    10 - 6 balsai (-ų)
Estetinė meno prasmė. (2016 m. Balandžio 25 d.). http://www.mokslobaze.lt/estetine-meno-prasme.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 08 d. 20:21