Europos sekuliarizacija


Istorijos savarankiškas darbas. Europos sekuliarizacija. Bažnyčia ir popiežius XIX a.


Dvi kryptys: materialiai pertvarkoma Vokietijos bažnyčia bažnytinės ir valstybinės teisės požiūriu ir iš vidaus atkuriant bažnytinį – religinį gyvenimą... Vienos kongrese bažnyčios kurija tylomis sutiko, kad bažnyčios turtas nebus grąžintas, nors pati bažnyčia buvo principingai pasmerkusi sekuliarizaciją kaip apiplėšimą. Tačiau derybų keliu ji bandė reorganizuoti vyskupijas. Bažnytinio gyvenimo atkūrimo iš vidaus Vokietijoje ir kitose Europos šalyse katalikišką sąjūdį lėmė daug veiksnių. Vokietijoje religijos svarbai turėjo romantizmas, žadinęs religingumą ir kėlęs katalikybės vertę. Žavėdamasis viduramžių menu bei literatūra , jis skatino domėtis ir Bažnyčia. Kūrėsi nauji vadinamieji „žadintojų rateliai“, grupės katalikų vokiečių, romantikų, kurie išpažino katalikybės tiesas. Po garsaus Kelno įvykio, kai 1837 m. Prūsijos vyriausybė areštavo Kelno arkivyskupą, ir po aštraus popiežiaus Grigaliaus XVI protesto, pabudo bendruomeninė katalikų sąmonė. Suprasta būtinybė susiburti glaudžiau. To pasekoje ėmėsi kurtis daug bažnytinės-religinės pakraipos organizacijų. 1847 m. į Kelną sugrįžo jėzuitai, atgijo ir buvo naujai apgyvendinti senieji benediktinų vienuolynai. Per 1848 m. revoliuciją pakitusios konstitucijos Katalikų Bažnyčiai suteikė kur kas daugiau veikimo laisvės ir savarankiškumo. Buvo rengiamos didelės liaudies misijos, maldininkų kelionės, pamaldumo praktikos, augo Bažnyčios gyvenimas. Atsirado katalikiška spauda, žinoma palengva. 1852 m. katalikų deputatai landtage pirmąsyk susibūrė į „katalikų frakciją“, kuri 1858 m. pasivadino „Centro partija“. Apskritai bažnytinis gyvenimas klestėjo visur. Bažnyčiai buvo svarbu atsigręžti į visuomenės problemas artėjant industrializacijai ir pan. Klebonai ir kunigai stiprino tikėjimą žmonėse. Visoje Vokietijoje kūrėsi Caritas rateliai ir labdaringos draugijos. Meilę skatino ir didieji rašytojai, kiti veikėjai, menininkai.

Pontifikų politinė galia išorėje silpnėjo, tačiau jų autoritetas stiprėjo Bažnyčioje, ypač moralinis. Vatikano I susirinkimas buvo kulminacija, nu pat pradžių pasireiškusi įtampa. Pradžioje keblumų kilo dėl dogmų ir tam tikrų principų. Pasipiktinta, ar popiežius vienas, be Susirinkimo, gali neklaidingai spręsti apie tikėjimo tiesas ir jas skelbti, kaip daryta iki tol. Popiežius prieš skelbdamas dogmą klausė vyskupų patvirtinimo, tačiau pats priėmė sprendimą, prieštaravimų Bažnyčioje nekilo. Reakcijos nebuvo išvengta po Pijaus vyskupams išsiuntinėto priešiško katalogo, kur buvo pasisakoma prieš liberalizmą ir tikėjimą pažanga ir pan. reakcijos nebuvo išvengta. Popiežius buvo kaltintas sąmoningu atsilikimu ir priešiškumu kultūrai. Daugiau kaip 500 vyskupų paskelbė Susirinkimo programą ir numatė 1869 m. gruodžio 8 d. datą. Buvo kurstyta liberalų ir protestantų nepykanta viskam, kas katalikiška, ir, žinoma, popiežiui. Katalikai daugiau ar mažiau pritarė.

Europos sekuliarizacija. (2015 m. Birželio 04 d.). http://www.mokslobaze.lt/europos-sekuliarizacija.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 07 d. 22:29