Filosofija analizė


Filosofijos analizė. Šventasis Augustinas ir jo neoplatonizmas. Naujoji istorijos samprata.


Dažnai filosofiją pamatome susvetimėjusiu pavidalu begalėje filosofijos knygų, straipsnių, paskaitų konspektų, tačiau filosofija – ne daiktas ir ne esinys. Filosofiniame tekste atsiveria tik filosofinė erdvė, pats jis nėra filosofija. Filosofija – gyva, judri žmogaus dvasios erdvė (A. Šliogeris). Filosofinė būsena – mąstymas, tampantis kalba ir tekstais. Tikrąjį tikrovės objektyvumą kaip jos ,,skonį” ir ,,kvapą” atveria tik filosofinio požiūrio subjektyvumas. Tai, kas tikrovėje iš tiesų tikra ir esminga, patiriame ne anonimiškai operuodami abstrakčiomis esmėmis, o įžvelgiame realioje savo egzistencijoje. Objektyvus vaizdas per patirties visumą praturtina subjektyvią patirtį. Nėra anoniminės filosofijos. Filosofijos paradoksas – ji kultūros dalis, simboliai ir kalba, bet ji skverbiasi anapus kultūros simbolių ir kalbos. Ji skverbiasi į esmę, pirmapradę svetimybę (gr. ,,arche”, ,,chaosą”), parodo, kad tikroji būtis žmogui nepavaldi, padeda jam įsisąmoninti savo baigtinumą ir įsistatyti į saiko ribas. Tik tokiu būdu žmogus kaip baigtinė būtybė eina į susitikimą su anapusybe (transcendencija), su jam svetima begalybe. Ir jei pavyksta bent akimirksniui užčiuopti esinio esmę (,,eidosą”, ,,idėją”) pro storą kasdienių reikmių luobą, jei ji švysteli transcendencijos šviesa, tai yra tikrasis filosofo gyvenimas. Tai jėga, kuri nemiršta filosofiniuose tekstuose, kultūros simboliuose, kuri prikelia mąstymui ne tik tos kartos, bet ir daugelio kitų mąstytojus. Bent jau taip atsitiko su didžiaisiais.

Kai mums gera ir saugu kasdienybėje, kai tikrovė atrodo pažįstama, įprasta ir netgi pavaldi mūsų įgeidžiams, filosofinė erdvė neatsiveria. Tačiau vos įprastumas tampa problemiškas, atsiduriame lyg plyname lauke, neturime net keturių kuolelių palapinei išskleisti (M. Buberis). Filosofija prasideda klausimais, kai kasdienis pasaulis praranda savaime-suprantamumą. Tai atsitinka vaikystėje.

Ar esu laisvas ir atsakingas už savo poelgius, ar viskas yra prievarta (determinuota)?

Filosofijos sąvoka atsirado Pitagoro filosofijoje (apie 580-500 m. pr. Kr.). Heraklitas (544/540-480? m. pr. Kr.) kalbėjo apie filosofus. Tačiau tik Sokratas (470-399 m. pr. Kr.) filosofijai suteikė išminties meilės prasmę. ,,Sophos” graikiškai pradžioje reiškė apie gyvenimą ir profesiją nusimanantį žmogų, vėliau ,,išminčių”; iš pradžių bet kokį tobulumą ir žinojimą, vėliau aukštesnįjį žinojimą: dorybę ir gyvenimo meną. Taigi gr. ,,sophia” – ,,išmintis”, ,,philia” – ,,meilė”. Išmintis – akylas daiktų ir žmonių reikalų esmių matymas. Filosofija – meilė pasauliui kaip dieviškam (tobulam) žmogaus ir daiktų egzistencijos laukui (gr. ,,kosmosui”). Į kosmoso harmonijos gelmę panyra tik išsivadavę iš kasdienybės ir dievai. Mąstantis žvilgsnis į daiktų esmę – gr. ,,teorija”. Dabar ,,scientistiniu” (moksliniu) požiūriu pasaulis nėra nei geras, nei gražus; jis atsitiktinis, chaotiškas, smengantis nebūtin. Postmoderniajame pasaulyje viskas (veikla) tarnauja žmogaus gyvybiniams poreikiams tenkinti. Pasaulis abejingas žmogui, žmogus pasauliui. Pasaulis jam tik žaliava ar medžiaga, gyvybinių poreikių tenkinimo rezervuaras. Priešingas požiūris – pasaulis – aukščiausia būties pasirodymo vieta, realybė, įprasminanti žmogaus egzistenciją. Abejingumą pasauliui Martinas Heideggeris vadina ,,būties užmarštimi”, XX a. mąstytoja Hannah Arendt – ,,susvetimėjimu su pasauliu”. Tik mylimas pasaulis, kurio nesiekiame užvaldyti ir užkariauti, gali mus praturtinti. Pasaulis filosofui įdomus būtent todėl, kad jis neįdomus praktiniu požiūriu. Tik atmetę suinteresuotumą, išvystame visas jo spalvas. Kaip žvelgiame į mylimą žmogų, taip žvelgiame į pasaulį dėl jo paties. Arthuras Schopenhaueris (knygoje ,,Pasaulis kaip valia ir vaizdinys”) kaip išsivadavimą iš priežastingumo ir valios grandinių nurodo estetiką, idėją, didybę; genialumas slypi nesuinteresuotame pasaulio harmonijos užčiuopime, įsiklausyme į jos didybę.

Kai pradedame studijuoti bet kurį dalyką, skubame pažinti jo metodą, įvaldyti, tapti specialistais, technikais, kartais pamatinės (raktinės) sąvokos tiesiog nustumiamos ar vos apgraibomis apčiuopiamos. Filosofinis požiūris nepaliaujamai ieško reiškinių esmės, nugrimzdusios įprastiniuose, kasdieniuose daiktuose, pagarbiai ją žadina, švelniai provokuoja klausimais, dažnai glūdinčiuose jau pradinėse sąvokose. Kai pasaulis mums tampa įprastu, visiškai pažįstamu, atsikartojančiu, nuobodžiu, prarandame grynojo pažinimo interesą, o tuo pačiu ir savo sielos būsenų plevenimo intuiciją – ,,mirštame” sau ir pasauliui.

Žmogus vienintelis padaras, neaiškus sau pačiam. Tai nesaugi būsena, iš kurios jis bando pabėgti į atskirų pasaulio formų erdvę. Aiškumas – tik laikina, paviršinė būsena, neaiškumas – pamatinis, autentiškas, esantis anapus istoriškumo. Istorija, mokslas, pažinimas, žinios tik didina ir aiškina pamatinę neaiškumo duotį. Graikų dievo Apolono devizas ,,pažink pats save” – įveik savo neaiškumą, aiškink sau, apsibrėžk. Kad pažintum savo ribą, privalai veržtis anapus savęs, o verždamasis anapus, aptinki savo ribą ir negalią – paradoksas, užrašantis žmogiškumo duoties išraišką. Deja, tai užduotis, ne atsakymas. Mūsų mažutėse monadose (štai-būtyse) užkoduotas veržimasis į begalybę – būties dovana ir prakeiksmas, o kaip mes tuo pasinaudosime – slėpinys, totalus eksperimentas kiekvienam iš mūsų. Kiekvienas mūsų veiksmas, judesys link tobulybės – tai postūmis jutimo, pažinimo, supratimo, vertybių atskaitos sistemoje, tačiau tai tik paradoksalūs mainai, nes mūsų pasirinkimas ribotas, sąlygotas, baigtinis. Kaip bepasielgsi – gailėsies! Mes negalime aprėpti visko, išbaigtam pažinimui neprieinama jokia dalis, nes kiekvienoje dalyje glūdi visumos sąrangos paslaptis.

  • Filosofija Analizės
  • 2015 m.
  • Lietuvių
  • 14 puslapių (14090 žodžių)
  • Filosofijos analizės
  • Microsoft Word 70 KB
  • Filosofija analizė
    10 - 8 balsai (-ų)
Filosofija analizė. (2015 m. Gruodžio 12 d.). http://www.mokslobaze.lt/filosofija-analize.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 07 d. 22:17