Filosofijos egzaminui


Esmės ir egzistencijos samprata sartro filosofijoje. A.shopenhauerio filosofija. Siuolaikinio narcicizmo pavyzdziai. Filosofijos konspektas egzaminui. Mastau taigi esu konspektas. Apriorizmas. reiskinys ir daiktas savaime.

Filosofijos konspektas. Filosofijos objektas ir filosofijos mąstymo savitumas. Filosofija ir mokslas, filosofijos ir mokslo išskyrimas. Nuomonė ir žinojimas. Būtį aiškinančios filosofijos sąvokos. Daiktai, sąvokos ir idėjos platono filosofijoje. Būtį aiškinančios aristotelio filosofijos sąvokos. Laiko samprata augustino ir kanto filosofijoje. Racionalistinė pažinimo samprata. Empiristinė pažinimo samprata. Substancijos samprata racionalistinėje ir empiristinėje filosofijoje. Monizmas, dualizmas, pliuralizmas, jų atmainos. Racionalizmas, empirizmas, apriorizmas. Atskirybės ir bendrybės santykis pažinime. Jutiminio suvokimo ir mąstymo santykis pažinime. Teiginio : „mąstau, vadinasi esu“ interpretacija. J. Lokas apie įgimtas idėjas. Anatalitiniai ir sintetiniai sprendiniai. Apriorizmas. Reiškinys ir daiktas savaime. Erdvė ir laikas. Grynojo stebėjimo formos. Intelektas ir protas, sąvokos ir idėjos. Grynojo proto antinomijos. Pozityvistinė pažinimo samprata. Žmogaus samprata platono ir aristotelio filosofijoje. Žmogų aiškinančios filosofjos sąvokos. Žmogus kaip kūnas ir kaip valia a. Shopenhauerio filosofijoje. Estetinis, etinis ir religinis pasirinkimai s. Kiekergaardo filosofijoje. Esmės ir egzistencijos samprata j. P. Sartro filosofijoje. Žmogaus egzistencija: laisvė, rinkimasis, atsakomybė. Sugalvot pačiai. Atentiška ir neautentiška egzistencija m. Heiddegerio filosofijoje. Žmogus – individualybė ir asmenybė. Teiginio: “asmuo- individuali protingos prigimties substancija” interpretacija. Pažinimas ir vertinimas. Vertybės ir gėrybės. Vertybės, pareigos, normos. Interpretacinis filosofijos požiūris. Susietumas,jo atmainos ir narcicizmas e. Frommo filosofijoje.


Žinojimas visada yra aukščiau už nuomonę, be žinojomo nuomonės net nebūtų, nes tai ko tu nežinai, įrodyti negali ir tuo savo nežinojimu jokios nuomonės nepagrįsi. Nuomonė yra žmogaus mąstymo išraiška, kuria jis pagrindžia vieną arba kitą faktą, o jei apie tą faktą jis nieko nežino nieko ir negali pasakyti, o jeigu sako kažką abstrakčiai – tai jau nei nuomonė nei žinojimas...

Sorenas Kirkegoras savo veikaluose kalbėdamas apie žmogų išskiria sąvoką „Pats“ (čia žmogus yra skirtas tapti Pačiu savimi). Žmogus būna Pats savimi tik sau pačiam ir jo baimė prisitaikant prie aplinkos gali neleisti atskleisti tikrojo savęs. Sartras išskiria tai, kad žmogaus esmė yra anksčiau jo istorinės egzistencijos, sutinkamos pasaulyje. Žmogus, pasak filosofo, gali pats save sukurti ir jis yra ne toks, kokiu save supranta, o toks, kokiu save suprasti norėtų. Egzistencializmas niekada nelaiko žmogaus tikslu, nes jis pats nuolatos formuojasi, kuria save. Žmogus niekada nebūna toks, koks yra, tik save projektuodamas ir vystydamas jis priverčia egzistuoti šį žmogų. Subjektyvumas, pagal Sartrą, įkūnyja dvi prasmes: žmogaus galimybę savarankiškai, individualiai pasirinkti savo kelią, ir tai, kad žmogus negali peržengti žmogiškojo subjektyvumo ribų. Žmogaus aplinka gali būti veiksniu, laikomu apriorinių apribojimų visuma, apibrėžiančia esminę žmogaus situaciją pasaulyje. Egzistencinis humanizmas – transcendencijos ryšys vystymosi ir subjektyvumo prasme, kurioje žmogus nėra uždarytas savyje, bet visą laiką veikiantis žmogiškajame pasaulyje. Vis dėlto vienas iš svarbiausių filosofijos sąvokų, aiškinančių žmogų yra antropologija. Filosofinė antropologija vadinamas žmogaus pažinimas, ji apima visą žmogaus, kaip savitos kūniškos sieliškos dvasinės būtybės prigimtį. Kadangi žmogus reiškiasi ne tik kaip gamtinė būtybė, bet kartu veikia ir kuria, antropologija apima ir tai, ką žmogus padaro gali ir privalo padaryti. Pamatinės nuostatos, į kurias remiasi žmogaus galia ir prievolė, yra vadinamos pasaulėžiūra. Antropologija apibrėžia žmogaus požiūrio į save, kaip ir į esinių visumą tam tikrą pamatinę tendenciją. Pabrėžtina tai, kad įvairūs žmogaus esmės apibrėžimai negali būti papraščiausiai perteikti vienu bendru apibrėžimu. Todel antropologijos kaip filosofinės idėjos apibrėžimo galimybės lemia šios idėjos neapibrėžtumą. Kuo natūralesnė ir savaime suprantamesnė atrodo filosofinės antropologijos idėja, tuo sunkiau ji realizuojama ir tuo atkakliau kovojama su „antropologizmu“ filosofijoje. Šio trūkumo priežastis yra filosofinės antropologijos idėjos vidinis ribotumas. Ji nėra akivaizdžiai išvesta iš filosofijos esmės, bet ji gali būti apibrėžiama kaip svarbiausių filosofinių problemų „rinktuvė“. Galima atkreipti dėmesį į sąvokas „das Man“ ir „Neutrum“. Tai tarsi beasmenis Kitų, nekonkrečių asmenų buvimas, jų daugumos principas, turintis įtakos individams. Das Man egzistencialinis bruožas yra vidutinybiškumas, vyrauja tokia tendencija, kad viskas, kas yra orginalu, būna suniveliuojama, tarsi tai būtų seniai žinoma. Kita svarbi sąvoka – esinys. Būtent esinys, kuris esi egzistacijos būdu ir yra žmogus. Tik žmogus egzistuoja!

Egzistencialistai yra dviejų rūšių: krikščioniškieji (Jasperas, Marselis); ateistiniai egzistencialistai (Heidegeris, Sartras ir kiti prancūzų egzistencialistai).

Ateistiniams egzistencialistams bendra tai, kad egzistencija yra laikoma anksčiau esmės arba tai, kad išeities tašku pripažįstamas subjektyvumas. Pvz. Stebėdami padarytą daiktą pvz popieriaus pjaustytuvą, egzistencialistai jau įžvelgia žymes tam tikro supratimo, sukėlusio įkvėpimą šį daiktą darančiam meistrui. Vadinasi, to pjaustytuvo esmė yra anksčiau už egzistencijq, tokio pjaustytuvo dabartis yra apibrėžta iš anksto.

Filosofijos egzaminui. (2013 m. Sausio 12 d.). http://www.mokslobaze.lt/filosofijos-egzaminui.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 04 d. 01:52