Filosofijos išplestinis konspektas


Filosofijos konspektas.

Kas yra filosofija ? Filosofijos prigimties problemos. Filosofija ir pasaulėžiūra. Filosofijos objekto problema. Filosofijos atsiradimo prielaidos. Demokrito atomistinė būties samprata. Platono idealiosios būties teorija. Aristotelio būties samprata. Viduramžių filosofija. Naujųjų laikų ontologija. Filosofinės gamtos sistemos. Idealistinės ir materialistinės tikrovės sampratų raida. Idealizmas. Gnoseologija. Sokrato pažinimo samprata. Pažinimo problema viduramžiais. Pažinimo objektas arba universalijų problema viduramžiais. Pažinimo problema naujaisiais amžiais. Subjektyvinė pažinimo samprata ir jos kritika. Objektyvistinė pažinimo samprata. Pažinimo objekto ir subjekto santykis. Tiesos problema filsofijoje. Žmogaus samprata antikoje. Stojos mokykla. Žmogaus samprata viduramžiais. Žmogaus samprata renesanse. Xx a. žmogaus filosofija. Laisvės problema filosofijoje. Žmogaus gyvenimiškųjų nuostatų problema. Žmogaus vidinio gyvenimo subjektyvumo samprata. Gyvenimo prasmės problema. Žmogaus būties istoriškumas. Socialinė žmogaus būtis.


Filosofijos istorijoje buvo įvairių laikotarpių. Buvo laikotarpių, kai ji buvo laikoma mokslų mokslu, tačiau buvo ir tokių laikotarpių, kai ji buvo laikoma pilstymu iš tuščio į kiaurą. Šią nuomonių įvairovę sąlygoja gana įvairus filosofijos paskirties supratimas. Ji kartais suprantama kaip dalykas, kuris kalba apie pasaulį, žmones. Tokiu būdu labai išplečiamos filosofijos ribos. Ji net sutapatinama su pasaulėžiūra. Profesionali filosofija suvokiama kaip pagrindinis mokslas, kuris apibendrina kitus mokslus. Taigi filosofija yra aukštinama ir niekinama, kartais laikoma labai sudėtingu dalyku, o kartais net ir per daug supaprastinama ir praranda pati save. Šių nuomonių įvairovę sąlygoja pati filosofijos specifika.

Filosofijos prigimties problema yra jos specifikos, esmės, išskirtingumo problema. Filosofijos prigimtis — tai jos specifika, esmė ir išskirtinumas. Dėl filosofijos specifikos ir egzistuoja didžiulė nuomonių įvairovė. Ji sprendžia pasaulio, jo pažinimo ir žmogaus vietos tame pasaulyje klausimus. Šie klausimai ir sudaro pagrindines sudedamąsias filosofijos dalis. Šie klausimai yra apibendrinami: filosofijos dalį apie būtį, būties teoriją— ontologiją. Tai seniausia ir viena iš pagrindinių filosofijos dalių.

Kita klausimų grupė, kuriuos sprendžia filosofija yra klausimai apie pažinimą. Tai vadinama pažinimo teorija arba gnoseologija. Trečia filosofijos dalis, kuri sprendžia žmogaus būties, esmės, gyvenimo, prasmės, paskirties pasaulyje klausimus, vadinama filosofine antropologija (lot.antrop-žmogus). Ontologija yra skirstoma į materializmą ir idealizmą. Materializmas aiškina pasaulį, ieškodamas materialios pasaulio prasmės ir pasaulis laikomas materialiu. Idealizmas - kuris supranta pasalį, jo esmę idealo pavidalu. Gnoseologija yra skirstoma į empirizmą ir racionalizmą. Empirizmas-tai jutiminio patyrimo išryškinimas pažinime. Racionalizmas - pabrėžia žmogaus proto savarankiškumą. Taigi kodėl tokios skirtingos pažiūros vadinamos vienu žodžiu filosofija ir kas sieja tas pažiūras?

Refleksija filosofijoje pasinaudojama norint nusakyti gana panašias savybes. Būtent filosofuodamas žmogus refleksuoja. Jis bando pažvelgti į pasaulį tarsi iš šalies ir įsisamoninti, įprasminti savo ir pasaulio santykį. Būtent sugebėjimas reflektuoti ir vienija įvairias filosofijos teorijas, filosofines mokyklas, filosofinius laikotarpius. Tai skiria filosofiją nuo mokslo, nes mokslas nereflektuoja.

Filosofijoje klausimas 'kas ji yra' būtent ir yra svarbus dėl reflektyvumo. Tas klausimas yra susijęs su kitu klausimu — ką reiškia filosofuoti? Suvokus, kas yra filosofavimas, suvokiama kas yra filosofija. Į klausimą nėra vieno atsakymo. Tie atsakymai yra įvairūs. Filosofavimas prasideda tada, kai žmogus savo mintimis bando peržengti mūsų kasdieninio gyvenimo ribas. Filosofija - tai sugebėjimas peržengti šio pasaulio ribas, bandymas išeiti už kasdieninio patyrimo ribų, Šis bandymas, šis sugebėjimas vadinamas transcendencija. Filosofija yra netiesioginis bandymas tai padaryti (pvz: mirtis yra tiesioginis). To dėka nuo pasaulio galima pažvelgti į būtį t.y. į to pasaulio esmę. Transcendencija yra tarsi tam tikras sukrėtimas ir to patirti pastoviai neįmanoma. Filosofija bandydama išeiti už tos ribos, daro tai tam, kad suvokti, patirti tą, išėjimą. Jei filosofija neperžengia tos veiklos pasaulio ribų, tai ji yra tik pseudofilosofija. Filosofija netinkama vartoti. Ji negali būti vertinam tiesioginio pritaikymo ar naudos prasme. Filosofija yra pritaikoma netiesiogine prasme. Dauguma dalykų yra išsirutulioję iš filosofinių idėjų. Filosofija - tai "laisvas" žinojimas. Tai toks žinojimas, kuris pagrįstas ne kažkokiu pritaikomumu, naudingumu, ne socialiniu priklausomumu.

Filosofija nukreipta į kasdieninius reiškinius, tačiau jos žvilgsnis kitoks negu mokslo ar kasdieninio žvilgsnio. Filosofijai svarbu ne tai, ar kas nors yra doras , bet svarbu yra kas tai yra pati dora-Filosofuodamas žmogus atsitraukia ne nuo pačių dalykų, o nuo jų kasdieninės reikšmės. Žmogus žiūri į daiktus, stengdamasis pamatyti juos kitoje šviesoje. Nuostaba yra vienas iš filosofavimo šaltinių, yra pati filosofavimo pradžia. Įžvelgdami tai, ko nematėme anksčiau, mes tarsi peržengiame kasdienybės ribas. Nuostaba gimdo kitą filosofuojančio žmogaus jausmą - abejonę, kuri taip pat yra filosofavimo šaltinis. Abejonė svarbi todėl, kad verčia žmogų savarankiškai mastyti, nes suabejojus imi ieškoti savo, autentiško atsakymo. Tas mąstymo savarankiškumas yra labai svarbus filosofavimo bruožas. Dar viena iš būsenų, verčianti filosofuoti, yra kančia. Ji verčia savarankiškai apmąstyti situaciją, įvertinti save, savo santykius su kitais žmonėmis. Istoriškai filosofija formuojasi kaip meilė išminčiai, o ne žinioms. Pats žodis filosofija reiškia meilę išminčiai. Filosofija visada yra tiesos ieškojimas, bet ne jos žinojimas. Filosofija nuo pat savo susiformavimo suprantama kaip kažkas daugiau negu konkretus žinojimas. Tai tarsi ėjimas į žinias, o ne tų žinių pasiekimas. Filosofijos dėmesys vyksmui ne rezultatui skiria ją nuo specialaus mokslo. Dažnai dėl praktinio pritaikomumo mokslas yra laikomas esmine vertybe, ir tai atsiliepia filosofijos vertinimui. Mokslas pasiekęs rezultatų naudingų žmogui. Jis paprastai konstatuoja kažkokias žinias ir yra objektyvus. Jame paprastai taikomi pažangos, tiesos kriterijai. Filosofija neturi pasiekusi ;tokių rezultatų, kuriuos būtų galima turėti ir žinoti. Jai nerūpi idėjų realizacija. Filosofijai visada svarbiau iškelti, suvokti idėją ir ištirti galimus sprendimo būdus. Jai nebūdinga tirti galutinį žodį kad yra taip, o ne anaip. Filosofija niekada nebus objektyvi, nes filosofavimas yra autentiškas mąstymo procesas. Būtent dėl tos priežasties filosofijai nebūdinga pažanga. Filosofijoje autentiškai mąstoma apie tuos pačius klausimus. Ir sakyti, kad šiuolaikinė filosofija mąsto pažangiau negu senovės filosofai negalima. Ir senovės, ir šiuolaikiniai filosofai bando spręsti tuos pačius klausimus. Todėl kalbėti apie pažangos kriterijų negalima. Taip pat filosofijai nebūdingas išbaigtumas, nes tie patys klausimai keliami iš naujo. Filosofijos žinojimas visada labai glaudžiai susijęs su žmogumi. Filosofija, būdama savarankišku žinojimu, rodo žmogaus sugebėjimą savarankiškai ieškoti atsakymo. Filosofijoje svarbu būtent ne nauji klausimai, bet svarbu nauji atsakymai į tuos pačius amžinus klausimus. Visa tai rodo filosofijos klausimų amžinumą. Dar vienas filosofijos bruožas yra tai, kad ji nesensta. Jos nagrinėjami klausimai išlieka iki šių dienų ir nagrinėjami iš naujo. Filosofija yra reikalinga ir gali remtis tik tuo, kas verčia kiekvieną žmogų filosofuoti. Filosofijai nėra būdinga stengtis suvilioti kuo daugiau gerbėjų. Ji reikšminga žmogui kaip tam tikros išminties siekimas. Ji yra tam tikras bendras išmanymas, padedantis žmogui orientuotis. Filosofija ugdo pačią mąstymo galią, ugdo mąstymo savarankiškumą, logiškumą. Filosofija orientuoja žmogų būties visumoje, bet tai nereiškia, kad ji turi atsakyti kiekvieną žmogui iškylantį klausimą. Filosofijos raida - tai istorinė žmonijos patirtis. Filosofiją galima vertinti kaip bendrų pasaulio pagrindų ir amžinų žmogaus gyvenimo principų teorinę paiešką. Šie dalykai leidžia žmogui suvokti, vardan ko jis gyvena. Tai yra tarsi orientyrai. Filosofija šia prasme yra kaip tam tikras kelias, padedantis tai atrasti. Filosofija įkūnija tam tikrus žmogaus siekius ir jų atradimus. Filosofija — tarsi mokytojas, kuris gali žmogų nukreipti ar palydėti ir todėl filosofija paliečia kiekvieną žmogų. Galima net pasakyti, kad žmogus yra pasmerktas filosofijai. Jos dėka žmogus nesijaučia tarsi būtų vakuume. Filosofija, būdama individuali veikla, niekada nepraranda universalumo. Filosofavimas - tokia žmogaus būklė, kai jis mintyse tarsi atsistoja ant regimo pasaulio ribos META/FIZIS. Meta — visa, kas yra už regimo pasaulio ribos. Fizis — regimasis pasaulis. Metofizika —tai, kas lieka atmetus fiziką. Šis terminas dažnai naudojamas paliečiant filosofijos terminą.

  • Filosofija Konspektai
  • 2016 m.
  • Lietuvių
  • 31 puslapis (18568 žodžiai)
  • Filosofijos konspektai
  • Microsoft Word 73 KB
  • Filosofijos išplestinis konspektas
    10 - 5 balsai (-ų)
Filosofijos išplestinis konspektas. (2016 m. Balandžio 27 d.). http://www.mokslobaze.lt/filosofijos-isplestinis-konspektas.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 11 d. 16:03