Filosofijos įvadinis darbas


Filosofijos laboratorinis darbas. Apie sielą. keturi skyriai. Antrojo filosofinio teksto išplėstinis planas. platono Vieta antikos filosofijoje. Trisdešimtojo senekos laiško analizė. Trisdešimtojo senekos laiško klausimai ir atsakymai. Silogizmai.


Antanas Maceina (1908 - 1987), vienas žymiausių XX a. lietuvių filosofų, sako apie filosofiją štai ką:

Aristotelis (gr. Aristoteles) gyveno tuo metu (384 – 322 m. pr. Kr.), kai graikų miestai – valstybės, praradę nepriklausomybę ir smukdami ekonomiškai, kultūroje dar pirmavo. Jis gimė Stageiros mieste, Makedonijos karaliaus Aminto rūmų gydytojo šeimoje. Aristotelio tėvas Nikomachas, kurio jis neteko anksti, turėjo didelę biblioteką. Iš savo tėvo Aristotelis paveldėjo šeimos tradicijas ir domėjimąsi gamtos mokslais. Likęs našlaičiu apie septinioliktus – aštuonioliktus metus būsimasis filosofas atvykęs i Atėnus įstojo į Platono Akademiją, kurioje buvo apie 20 metų. Aristotelis Akademiją paliko ir iš Atėnų išvyko po Platono mirties. Kurį laiką pabuvęs Mažojoje Azijoje, 343 m. pr. Kr. Makedonijos karaliaus Pylipo pakviestas, trejus metus buvo Aleksandro (Didžiojo) mokytoju. Aristotelis grįžo į Atėnus po to, kai Aleksandras tapo valdovu, ten jis šalia Apolono Likėjiečio šventyklos, įsteigė savo mokyklą, kurią pavadino Likėju. Po valdovo Aleksandro mirties, jis turėjo palikti Atėnus, nes buvo apkaltintas svetimų dievų garbinimu. Išvykęs į Chalkidę, po praleistų metų Aristotelis ten mirė.

Jo kūryba ir filosofinė sistema, apima visas Europos kultūroje tapusias filosofijos problemų sritis: gnoseologiją, ontologiją, etiką, logiką, estetiką, psichologiją, valstybės teoriją ir gamtos mokslus. Kaip manoma, Aristotelio darbai buvo dvejopos paskirties: eksoteriniai raštai – juose nagrinėjama meilės, teisingumo, auklėjimo problemos ir esoteriniai veikalai – paskaitų konspektai, pastabos, numatyti mokyklos reikmėms ir skirti išklausyti. Aristotelio laikais filosofija buvo visaapimantis mokslas. Jis suskirstė filosofiją i dvi dalis: 1) teorinę filosofiją (nagrinėjo fiziką, matematiką ir pirmąją filosofiją; 2) praktinę filosofiją (etiką, politiką, ekonomiką, poetiką).

Žmogų Aristotelis analizuoja remdamasis bendrais savo filosofijos metodologijos principais. Gyvame organizme Aristotelis skiria kūną (materiją) ir sielą (formą). Siela nėra kūnas, ji – kūną aktualizuojanti jėga, energija, kuri išjudina kūną, priverčia jį veikti ir siekti savo tobulybės. Aristotelio manymu, gyvoji gamta, nėra vienalytė, joje išsiskiria trys sielos rūšys: augalai turi maitinančiąją sielą, kuri tvarko maitinimosi ir dauginimosi funkcijas, gyvuliai – juntančiąją sielą (juslė ir kt.) žmogus – protingąją sielą. Žmogaus protas pagal Aristotelį yra pasyvus – receptyvus, kuris iš jutiminės medžiagos kuria sąvokas ir aktyvus protas, kuris išjudina pasyvų protą ir priverčia jį dirbti. Aktyviajame prote jis įžvelgia bendruosius išminties elementus, kurie perduodami iš kartos į kartą. Pasak Aristotelio, aukščiausias žmogaus gyvenimo tikslas – realizuoti žmogiškąją specifiką, tai, kas jį skiria nuo visos gamtos – protingumą. Gėris ir laimė – tai kažkas, kas pasiekiama veikiant. Aristotelis gyvenimą lygina su olimpinėmis žaidynėmis, kur dovanos įteikiamos ne tam, kas gražesnis, bet tam, kas dalyvauja ir laimi žaidynes.

Veikdamas žmogus įgyja dorybes, nes jos yra įgyjamos. Aristotelio požiūriu protinga veikla yra tokia, kuri padeda išvengti kraštutinumų.

Tik valstybėje žmogus gali realizuoti savo žmogiškąją esmę. Pagal Aristotelį, visuomenės ir valstybės pagrindą sudaro šeima, kuri paruošia žmogų gyventi valstybėje.

Toliau nagrinėsiu Aristotelio veikalo ,, APIE SIELĄ” keturis skyrius.

Pripažindami žinojimą gražiu bei vertingu dalyku, vienai jo sričiai galima teikti pirmenybę prieš kitą ir dėl nagrinėjimo gilumo, ir dėl to, kad jos objektas yra daug reikšmingesnis.

Sunkumų sudaro ir sielos būsenos: ar jos visos priklauso ir sielos turėtojui, ar esama ir tokių, kurios yra pačios sielos ypatybės. Daugeliu atvejų siela nieko nepatiria ir nieko neveikia nepriklausomai nuo kūno. Atrodo, kad mąstymas yra savybinė sielos būsena. Jei siela neturi jokių savybinių ypatybių, ji gali būti lyginama su tiese, kuri gali turėti visokų savybių, ji gali liesti viename taške varinį rutulį. Visas sielos emocines būsenas lydi tam tikri kūno reiškiniai (pyktis, baimė, gailestis, drąsumas, džiaugsmas, meilė, meapykanta.) Šioms emocijoms kilus, ir kūnas ką nors patiria, tai išryškėja, kai baimė apima žmogaus sielą, nors nėra nieko, ko reikėtų bijoti.

Filosofijos įvadinis darbas. (2015 m. Gegužės 06 d.). http://www.mokslobaze.lt/filosofijos-ivadinis-darbas.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 05 d. 12:33