Filosofijos kurso konspektai


Filosofijos konspektas. Filosofijos prigimtis. Filosofijos ir specialiųjų mokslų santykis. Tas pačias. Tuos pačius. Vieną pagrindą. Kokia kaina. Tikrovės supaprastinamas. Realybės redukavimas. Sąmoningai atsisako. Tematiškai redukuoti. Metodiškai abstraktūs. Visuotinius , fundamentalius. Pačią realybę. Kodėl apskritai yra kažkas , o ne niekas ? O begalybės išmatuoti neįmanoma. Pats filosofuojantis asmuo. Filosofijos ištakomis. Žmogaus išėjimą anapus kasdienybės miego. Savaime suprantamas. Filosofija prasideda ten , kur baigiasi savaime suprantamybė. Ikisokratinė graikų filosofija. Sokratas. Gamtos filosofijos. Vienalytė , materiali ir paprasta. Judėjimo faktą. Priešybių kovoje. Viena , nejudri , nekintama , amžina ir pastovi. Prieštaravimo dėsnį niekas negali vienu metu būti ir nebūti. Skaičių , proporciją. Žmogaus proto. Racionalios filosofijos. Protingumas , racionalumas. Pažinimo stokos. Platonas ir Aristotelis. Filosofinio idealizmo. Tuo pačiu vardu. Kas yra tas pagrindas , kurio dėka mes suvokiame , kad , nežiūrint visų materijos pokyčių , upė išsaugo savo tapatybę ? Reiškinys gr. fenomenas. Už jų. Idėja , esme. Sielos įkalinimą reiškinių pasaulyje. Šešėlių karalystė. Proto pasaulis. Idėjos ir reiškinio išskyrimą. Idėjos egzistuoja pačiuose daiktuose. Neišardoma substancijos ir akcidencijų vienybė. Priešybių vienybė. Vakarų filosofijos posūkis į subjektą. Descartesʼas. Dievas įsikūnijo į žmogų. Konkurencijos tarp Dievo ir žmogaus , Dievo ir pasaulio prielaidos. Antropologinį posūkį. Rene Descartesʼo Dekarto. Autoritetų komentavimo. Juslės nuolat mus klaidina ? Radikalios abejonės. Viskuo , kuo tik įmanoma sUabejoti. Pati abejonė. Negaliu sUabejoti tuo , kad dabar abejoju. Man atrodo.


Bet kokiame fizikos arba matematikos vadovėlyje mes rasime tas pačias formules, tuos pačius dėsnius. Tuo tarpu du pasaulinio garso filosofai gali parašyti „įvadus“ į filosofiją, perskaičiuos kuriuos, susidarysime gana skirtingą vaizdą apie tai, kas yra filosofija. Kodėl filosofai taip skirtingai sprendžia, atrodo, tas pačias problemas? Kodėl filosofijoje nematome tokios akivaizdžios pažangos kaip moksle ir technikoje?

Tikriausiai todėl, kad gamtos ir tikslieji mokslai turi kažkokį vieną pagrindą, kuris yra pripažįstamas kitų mokslininkų, ir būtent to visiems bendro pagrindo dėka mokslininkų bendruomenė gali tarpusavyje susikalbėti. Gamtos ir tikslieji mokslai turi kažkokį matą, kuriuo yra matuojami kitų mokslininkų teiginiai, ir jei tie teiginiai neatitinka to mato, jie laikomi nemoksliniais ir rimtai netraktuojami. Šie mokslai turi vieningus kriterijus, pagal kuriuos nustatomas teiginio teisingumas arba klaidingumas. Pvz., tokiais kriterijais gali būti laikomi eksperimentas ir stebėjimas. Tarkime, eksperimento būdu galime nustatyti, kad sunkesni kūnai krinta ant žemės ne greičiau už lengvesnius kūnus (Galilėjaus bandymas). Lygiai taip pat teiginiai, kurie prieštarauja stebėjimo duomenims, yra laikomi nemoksliniais (pvz., daug mitologijos teiginių).

Taigi atrodo, kad mokslas su savo kriterijais yra daug tobulesnis santykis su tikrove už filosofiją, religiją arba meną. Bet galime paklausti, o kokia kaina tas mokslinis tikslumas pasiekiamas? Ta kaina yra tikrovės supaprastinamas, arba, kalbant moksliškai, realybės redukavimas. Mokslas sugeba būti tikslesnis už filosofiją tik todėl, kad jis sąmoningai atsisako visumos, pasaulio, o apsiriboja tik pasaulio dalimi. Gamtos ir tikslieji mokslai yra: 1) tematiškai redukuoti ir 2) metodiškai abstraktūs. Tematiškai redukuoti – tai reiškia, kad šie mokslai turi savo temą, užsiima tik savo sritimi ir tik savo srityje jie yra autoritetingi. Todėl, pvz., fizikas, kaip savo srities specialistas (t.y būtent kaip fizikas), nėra kompetentingas spręsti Dievo klausimo, nes fizikos objektas yra gamta (gr. physis - prigimtis, gamta), tuo tarpu Dievas, didžiųjų religijų teigimu, nėra gamta. Tačiau be tematinės redukcijos gamtos ir tikslieji mokslai yra ir metodiškai abstraktūs. Tai reiškia, kad savo specifinę sritį jie dar labiau supaprastina, nes tiria ją pagal labai apibrėžtą metodą. Pvz., chemija tiria auksą būtent kaip cheminį elementą. Bet juk auksas nėra vien cheminis elementas. Akivaizdu, kad žmonijos istorijoje auksas vaidino ir iš dalies tebevaidina labai didelį ekonominį, kultūrinį, politinį ir net moralinį (karai, nusikaltimai ir pan.) vaidmenį.

Skirtingai nuo gamtos ir tiksliųjų mokslų, filosofija kelia ne dalinius, bet visuotinius, fundamentalius klausimus. Atskirų mokslų objektas yra atskiros realybės sferos, tuo tarpu filosofija tiria pačią realybę. Anot G.Leibnizo, filosofija klausia, kodėl apskritai yra kažkas, o ne niekas? Tipiškai filosofinių klausimų pavyzdžiai būtų: ar yra Dievas? Kokia gyvenimo prasmė? Koks istorijos tikslas? Ar žmogus turi nemirtingą pradą? Ar galima pažinti daikto esmę? Ir t.t ir pan. Imkime gyvenimo prasmės klausimą. Tai yra visuotinis klausimas, nes jis liečia ne kažkokią specifinę žmogaus veiklos sferą, bet jis klausia apie visą žmogaus veiklą, apie visą žmogaus gyvenimą.

Taigi filosofija kalba apie problemas, kurių nepajėgia išspręsti gamtos ir tikslieji mokslai, tačiau už tai ji turi atsisakyti gamtos mokslams būdingo tikslumo. Filosofija neturi bendro mato, neturi visiems privalomo teisingumo kriterijaus. Filosofija kelia visuotinius, fundamentalius klausimus, o begalybės išmatuoti neįmanoma. Kalbant grubiai, nėra tokios liniuotės, kuria būtų galima objektyviai, visiems akivaizdžiai išmatuoti teisingumą tokių teiginių kaip, pvz.,: yra (nėra) Diev(o)as; gyvenimas turi (neturi) prasm(ės)ę ir t.t. Filosofijos kriterijus nustato pats filosofuojantis asmuo. Būtent todėl negalima kalbėti apie kokią nors pažangą filosofijoje. Visais amžiais filosofija kelia tas pačias problemas, visuotinius klausimus, tačiau, deja, žmogaus atsakymas gali būti tik dalinis. Todėl kiekviena epocha į tuos pačius klausimus atsako skirtingai.

Kokiomis aplinkybėmis paprastai kyla visuotiniai (filosofiniai) kausimai? Juk akivaizdu, kad didžiąją laiko dalį dauguma žmonių praleidžia nefilosofuodami (dominuoja ne būties, bet buities problemos). Vokiečių filosofas K.Jaspersas nurodo tris situacijas, kuriose tokie klausimai gali iškilti. Kitaip jos vadinamos filosofijos ištakomis: 1) nuostaba, 2) abejonė, 3) sukrėtimas (arba kančia). Visoms šioms situacijoms bendra yra tai, kad visos jos reiškia žmogaus žmogaus išėjimą anapus kasdienybės miego. Šiose situacijose pasaulis nustoja būti savaime suprantamas. Pvz., nuostaba gamtos didybės ir grožio akivaizdoje. Abejonė dėl savo ankstesnio gyvenimo prasmingumo (kam aš gyvenu?). Sukrėtimas dėl ištikusios nelaimės (kodėl tai turėjo ištikti mane?). Filosofija prasideda ten, kur baigiasi savaime suprantamybė.

Filosofijos kurso konspektai. (2015 m. Balandžio 10 d.). http://www.mokslobaze.lt/filosofijos-kurso-konspektai.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 09 d. 06:00