Filosofijos paruoštukė (3)


Filosofijos Špera.

Filosofijos atsiradimo šaltiniai. Filosofijos (F. ) objektas. Kodėl žmogus yra klausianti būtybė? Filosofinio klausimo savitumas. Filosofinės būsenos samprata. Filosofinių būsenų įvairovė. Filosofija ir mokslas, jų bendrumas ir skirtumas. Filosofija ir religija. Religijos savitumas. Filosofija ir kultūra. Filosofija kaip kultūros peržengimas. Mitologinė Pasaulėjauta. Mitai apie pasaulio ir dievų kilmę. Graikų filosofinio mąstymo Ištakos. Mileto ir Elėjos mąstytojai apie pasaulio pradą. Italikų filosofija. Ksenofanas, Parmenidas, Zenonas, Melisas. Demokritas ir jo filosofines paziuros. Klasikinės graikų fil. Tradicijos. Sokratas. Platonas. Platono „Idėjų teorijos“ esmė. Būties samprata. Aristotelis. Materijos prasmė. Kategorijos. Sielos samprata. Būties problema M. Heideggerio filosofijoje. Šiuolaikinė būties ir nebūties santykio koncepcija (A. ČenyševasErdvės ir laiko filosofinės koncepcijos. Erdvėlaikio interpretacija Kanto filosofijoje. Judėjimo problematiškumas. Judėjimas ir tapsmas. Pažinimo šaltinio problema, objektai ir subjektai. Pažinimas kaip procesas. Empirizmo ir racionalizmo ginčas. Tiesos problema. Tiesos klausimo ypatumas. Determinizmas. Tikrovės dėsningumo samprata. Teorinis ir juslinis pažinimas (Dž. Locke‘as D. Hume’as DescartesSąmonės problema. Sąmonės kilmės prielaidos. Sąmonės iracionalumas. Žmogaus savimonės prasmė. Filosofinė pasąmonės koncepcija. Z. Freudas „Ego ir Id“. Indų filosofinės išminties takais. Vedų idėjos. Kinų filosofinės išminties takais. Konfucijaus pažiūros ir veikla.


*Pažintinis klausimas Klausdamas būties, žvilgsnį nukreipiu į save, o ne į aplinką. Kas yra Petras(kaip asmenybė) Kaip? Pažintine prasme žmogus neaiškus pats sau.

Filosofijoje ir išoriniuose tyrinėjimuose išsiskiria 3 kultūros sąvokos sampratos: antropologinė, sociologinė ir filosofinė.

Bendriausias kultūros apibūdinimas – tai sužmogintoji gamta. Joks žmogaus siekis sužmoginti tikrovę – natūralus, būtinas. Tik susiliesdamas su gamta, priversdamas gamtą tenkinti jo poreikius, žm. gali išlikti.

Jau pirmieji Vakarų mąstytojai, iki sokratikai, stengėsi įsimąstyti į pirmąjį visų žmogiškųjų ir nežmogiškųjų dalykų pradą, nesutampantį su jokia žmogaus kultūrinės saviraiškos forma. Tačiau pati „ pirminio prado“ sąvoka reiškia, kad filosofinis mąstymas yra nukreiptas į dar neįsimolintą daiktų gelmę, į tas šaknis, iš kurių išauga visas kultūros medis. Fil. apmąsto kultūrinių daiktų gamtiškumą, tarsi nuimdama nuo jų simbolinių reikšmių šydą ir sugražindama žmogų į pradžią, prie pagrindų pagrindo. Taigi nors filosofija yra neatskiriama kultūros dalis, savo ištakomis ir tikslais ji skverbiasi anapus kultūros. Jos pirminis orientyras yra gamta kaip tiesioginė pirmapradės svetimybės išraiška.

Nors žmogus pažįsta pasaulį, vis giliau smelkdamasis į gamtą ir save, tačiau plečiantis žinojimo erdvei plečiasi ir nežiemojimo erdvė. Kultūriniuose simboliuose atranda tai, kas nesimboliška, kalboje – tai kas yra anapus kalbos. Ji savaip iškultūrina mąstantį žmogų, sugražindama jį į pradžią, prie kiekvienos kultūros nekultūrinės versmės, prie paprasčiausių, tačiau mįslingiausių ir sunkiausiai įžiūrimų dalykų.

9. Graikų filosofinio mąstymo Ištakos. Mileto ir Elėjos mąstytojai apie pasaulio pradą.

Talis- Mileto m-klos įkūrėjas. Jo kelionių tikslas – gamtos pažinimas. Iš anksto apskaičiavo saulės užtemimą, už tai graikai pavadino išminčium. Visko pagrindas- vanduo. Tai vieninga medžiaga iš kurios susideda viskas kas egzistuoja.

Dievo esmė skiriasi nuo žmogaus esmės. Dievas yra vienas ir rutulio formos, beribis ir begalinis.

13. Platonas. Platono „Idėjų teorijos“ esmė. Būties samprata. PLATONAS. Platonas (427-347m.pr.Kr.) ištikimas Sokrato mokinys. Sokrato teismas, taip pat Pitagoro tikėjimas racionalumu, savitas Parmenido požiūris į būties amžinumą nulėmė visos Platono filosofinės veiklos kryptį. Platonas mokėjo patraukliai ir gražiai rašyti. Jam rūpėjo kuo daugiau žmonių sudominti savo mokslu. Spėjama, jog Platonas parašė 35 filosofinius dialogus. Jo kūryba beveik visa išliko ir tapo filosofijos klasika. Po Sokrato mirties Platonas įsteigė savo mokyklą. Platono filosofų mokyklai prigijo Akademijos vardas. Joje dėstė Platonas, Teofrastas, kiti garsūs filosofai.

Gamtos gyvenimą Aristotelis analizuoja, remdamasis analogija ir tikslumu. Gyvybė, pasak filosofo, nuo negyvosios gamtos skitiasi savo ypatinga forma ir jos vieta formų hierarchijoje. Ši ypatinga forma - siela. Siela yra gyvybės pradas, priklauso ne tik augalams, bet ir gyvuliams bei žmogui. Aristotelio manymu, egzistuoja trys sielos rūšys: vegetacinė arba augalinė siela; juslinė arba gyvulinė siela; protas arba mąstančioji siela.

Augalinei sielai tenka mityba, augimas, bet ši siela dar neturi vieningumo. Gyvulinei sielai būdingas aukštesnis išsivystymo lygis. Be mitimo ir gimdymo, ji sugeba jausti, judėti erdvėje. Mąstančioji siela - protas, užima ypatingą vietą. Protą galima skirstyti į imlųjį ir veiklųjį (kūrybinį). Pirmasis protas (imlusis) - medžiaga, potencija, o antrasis - forma. Imlusis protas per antrąją sielą (pojūčius) priima mąstymo objektus (daiktus), o veiklusis protas apima visą dvasinę veiklą. Veiklusis protas nesusijęs su kūnu, todėl jis nemirtingas.

  • Filosofija Šperos
  • 2014 m.
  • Lietuvių
  • 4 puslapiai (8087 žodžiai)
  • Filosofijos šperos
  • Microsoft Word 42 KB
  • Filosofijos paruoštukė (3)
    10 - 2 balsai (-ų)
Filosofijos paruoštukė (3). (2014 m. Balandžio 30 d.). http://www.mokslobaze.lt/filosofijos-paruostuke-3.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 09 d. 07:57