Filosofijos pradmenys


Filosofijos referatas. Įvadas. Filosofijos kilimas iš nuostabos. Filosofijos kilimas iš abejonės. Abejonės esmė ir rūšys. Abejonė kaip filosofijos posūkis. Filosofijos kilimas iš kančios. Senieji kančios filosofijos pavidalai. Išvados. Literatūra.


Nuostaba kaip filosofijos šaltinis ir mąstymo paskaita visai kitokia, nes ją sukelia seni ir paprasti, galėtume pasakyti – normalūs dalykai, į kuriuos ,,žmogus iš gatvės‘‘ niekada nekreiptų jokio dėmesio. Pavyzdžiui graikų filosofus labiausiai stebino regimajame pasaulyje vyraujanti tvarka, žvaigždžių ir planetų ciklinis judėjimas, kosmoso harmonija, daiktų pastovumas ir grožis, žmogaus miklumas ir sugebėjimas dirbdinti daiktus, statyti miestus, įdirbti žemę, auginti javus, leisti įstatimus ir laikytis žodžio. Trumpai tariant, graikų filosofus stebino kaip tik pasikartojimas, pastovumas ir nuolat išliekanti daiktų tvarka, kurią jie ir manė esant daiktų ir žmogaus būties garantą bei pagrindą.

Todėl graikų mąstytojams transcendencija visų pirma buvo šio pasaulio tvarkos šaltinis. O kadangi, pasak Aristotelio, ,,tas kuris stebi, laiko save nežinančiu“, iš nuostabos visai natūraliai kyla klausimas , išvedantis į filosofijos klausimo kelią. Nuostaba visada yra klausianti, ir graikų filosofijoje iš jos iškilo vienas giliausių klausimų, neduodančių ramybės ir dabarties mąstytojams: kodėl veikiau yra tvarka, o ne netvarka? Arba: kodėl yra kosmosas o ne chaosas? Nuolatinės daiktų kaitos, atsiradimo, nyksmo, gimimo ir mirties sraute, per katastrofas, žmonių vaidus ir karus vis dėlto atsiranda rimtis, pastovumas, forma, daiktas, įstatymai, valstybė, žodžiu kosmosas ir polis, arba, vartojant graikiškus žodžius, logos ir nomos (kosmoso tvarka ir polio tvarka).

Fenomenų tvarkos, o kartu ir jų būties šaltinio ieškoma transcendencijoje, tiesiogiai neregimoje būtyje, kurią graikai vadino arche (pirmuoju pradu), ir klausiama, kokia toji transcendentinė būtis, kurios dėka iš chaoso atsiranda kosmosas, iš tarsi – būties – tikroji būtis, iš beformės medžiagos – formų viešpatyja, iš begalybės – baigtiniai, todėl (graikui) tobuli dalykai.

Nuostabos galia sukrėsti žmogaus būtybę bei pažadinti klausimą kaip tik ir paverčia ją ,,filosofijos gimimu‘‘. Tai suvokė jau Platonas. Vienoje ,,Teaiteto‘‘ vietoje Platonas nagrinėja Sokrato lūpomis santykį tarp būsmo tapsmo, tačiau tiek dialektiškai, jog Teaitetas, sujaudintas Sokrato minties vingių , sušunka: ,,Dievaži, Sokratai Aš nepaprastai stebiuosi, kaipgi čia dabar gali būti. Iš tiesų man kartais tiesiog svaigsta galva‘‘. Į tai Sokratas atsako: ,,Tai kaip tik ir yra filosofo nuotaika (pathos) – tasai stebėjimasis; nes nėra jokios kitos filosofijos pradmės, kaip tik šioji.

Filosofijos pradmenys. (2015 m. Vasario 25 d.). http://www.mokslobaze.lt/filosofijos-pradmenys.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 05 d. 16:37