Fizinė geodezija


Geodezijos konspektas. Pagrindiniai geodezijos uždaviniai. Žemės gravitacijos laukas. Gravitacijos lauko poveikis geodeziniams matavimams. Visuotinė trauka. = *( mm ()/ r. 67259 10 1m3kg 1s. Materialiojo taško traukos laukas. Kūno traukos laukas. Paprastojo sluoksnio traukos laukas. Dv hds. Dm = δhds. Paprastuoju sluoksniu. Μ dm ds , dm = μds –. Traukos potencialas. Materialiojo taško potencialas. = Gm , BŪTINA ŽINOT , kas yra potencialas ir jo formulę. =√( x’ +( y’ +( z’. Kūno potencialas. Dv dx’dy’dz’. Dm =(( x’y’z’ )* dv. (( x’y’z’ ). Dv = dm / r. Paprastojo sluoksnio potencialas. Fizikinė potencialo prasmė. Ekvipotencialiniai paviršiai ir jėgų linijos. Jėgos linija. SVARBU 15. Plokščio paprastojo sluoksnio trauka. Sferinio sluoksnio trauka. Rutulio trauka. (( R2 /(). Traukos potencialų savybės. Laplaso Puasono lygtys. ∆ V = (. ∂ 2V /∂ x2 + ∂ 2V /∂ y2 + ∂ 2V /∂ z. Išcentrinės jegos potencialas. Fi w2 (. =( w2 )*( x2 y2 ). W2 Sunkio potencialas. Sunkio lauko jėgų linijos ir ekvipotencialiniai paviršiai. Tas sunkio lauko ekvipotencialinis paviršius , kuris eina per aukščių sistemos pradžią vadinamas geoidu. 983 Gal Poliai yra arčiau žemės centro ir išcentrinė jėga lygi nuliui. 978 Gal. 980 Gal. Geopotencialinis skaičius SVARBU. Geopotencialiniu skaičiumi. Sunkio potencialo išvestinės. Sunkio vertikalusis gradientas ir jo nustatymas. Sunkio vertikaliuosu gradientu. Sunkio potencialo sferinių funkcijų eilutė. Išcentrinės jėgos potencialas. Gravitacijos lauko charakteristikos. Žemės gravitacijos lauko kitimo priežastys. Stokso teorema. Žemės gravitacijos lauko ir formos nustatymas.


3. Nustatyti pagrindines geodezines konstantas, charakterizuojančias Žemės matmenis, formą ir sukimąsi (konstantos - geocentrinė gravitacijos konstanta, GM, Žemės elipsoido didžioji pusašė aš.). Gravitacijos lauko parametras charakterizuoja Žemės paplokštumą. Žemės kampinis sukimosi greitis.

Geodeziniai matavimai yra atliekami gravitacijos lauke. Jeigu tai antžeminiai geodeziniai matavimai tai jie atliekami žemės sunkio lauke, kurį sukuria besisukant aplink savo ašį Žemė. Tam sunkio laukui įtakos turi artimesnių dangaus kūnų trauka – Menulio ir Saulės. Todėl gravitaciniai laukai nepertraukiamai keičiasi. Matavimai atliekami horizontinėje koordinačių sistemoje, kuri susieta su taško, kuriame atliekami matavimai vertikale, o vertikalė – tai sunkio kryptis. Sunkio atstojamoji Žemės traukos ir išcentrinės jėgos. Atlikdami matavimus teodolitu ar nivelyru, mes juos gulščiuojame, jų vertikalias ašis sutapdiname su taško vertikale. Kai atliekami mažesnio tikslumo darbai ir nedideliame plote, tai priimama, kad vertikalės tarpusavyje lygiagrečios tiesės, o lygio paviršiai yra tarpusavyje lygiagrečios plokštumos. Priimame, kad matavimai atliekami vienalyčiame sunkio lauke(idealiame). Tačiau taip nėra, nes Žemė yra nė rutulio formos, turi nevienodą tankį ir yra sudėtingos formos, todėl vertikalės yra nelygiagrečios tiesės. Kiekvienos vertikalės kryptis skirtinga. Taip pat ir lygio paviršiai nėra plokštumos. Todėl tenka matavimo duomenis redukuoti į bendrą koordinačių sistemą. Tam tikslui reikia žinoti vertikalių kiekviename matavimo taške kryptį, lygio paviršiaus formą, žinoti detalų gravitacijos lauką. Reikia žinoti gravitacijos lauko kitimą laiko bėgyje. Gravitacijos lauką gali pakeisti ir kitos priežastys: Žemės drebėjimas. Jeigu įvyko dideli Žemės pasislinkimai arba dėl žmogaus veiklos, kur pasikeičia dideli masės kiekiai, tai gravitacinis laukas keičiasi(prie didelių užtvankų). Daugelis matavimų yra atliekami kasmetiniais metodais, kai yra panaudojami dirbtiniai Žemės palydovai. Šie metodai panaudojami žemės taškų koordinatėms nustatyti, žemės gravitacijos laukui nustatyti, tam tikslui nustatomos palydovų koordinatės. Kosminiams metodams reikia žinoti gravitacijos lauką, palydovo judėjimas vyksta Žemės traukos(gravitacijos) lauke. Nagrinėjant palydovų judėjimą yra naudojama gravimetrinė koordinačių sistema, susieta su Žemės masės centru. Palydovų orbitos plokštuma eina per Žemės masės centrą. Uždaviniai koordinatėms nustatyti ir gravimetrinio lauko nustatymui yra tarpusavyje susieti ir juos reikia spręsti bendrai. Svarbu sudarant atraminius gravimetrinius tinklus, kuriant šiuolaikines geodezines koordinačių ir aukščių sistemas, atliekant geodezinius, geofizinius ir kitus mokslinius tyrimus. Į tai tenka atsižvelgti ir atliekant tikslius geodezinius matavimus. Žemės gravitacijos laukams tirti naudojamas antžeminis ir kosminis geodeziniai metodai. Prie antžeminių priskiriami - gravimetrinis metodas, kur nustatomas sunkio pagreitis, geodezinis astronominis krūvis ir vėrtikalės ir sunkio kryptis. Gravitacinio lauko tyrime panaudoti geodezinių matavimų duomenys. Atžeminiai geriau tinka gravitacijos lauko tyrimams, o kosminės geodezijos metodai daugiau tinka globaliniams gravitacinio lauko tyrimams. Palydovų judėjimą jų orbita apibrėžia gravitacijos laukas. Jei Žemė būtų rutulys, tai palydovai judėtų elipse. Bet taip nėra. Atlikus matavimus ir nustačius palydovų orbitų trukdymus, pagal juos galima nustatyti gravitacijos lauko parametrus. Praktiškai tai nėra taip paprasta.

Dauguma geodezinių gravimetrinių matavimų susiję su vertikale, o keičiantis gravitacijos laukui keičiasi ir vertikalės kryptis. Vertikalė rodo pagrindinę kryptį horizontinių koordinačių sistemoje, kurioje atliekami matavimai. Su vertikale susiję išmatuoti horizontalieji ir vertikalieji kampai, taškų aukščių skirtumai, sunkis, dangaus šviesulių horizontinės koordinatės. Todėl matavimų duomenis reikia redukuoti į bendrą koordinačių sistemą, būtina žinoti vertikalės kryptį. Tam ir atliekami žemės sunkio lauko tyrimai. Sunkio vertikalės krypties pakitimus reikia žinoti atliekant tiksliuosius geodezinius, gravimetrinius ir astronominius matavimus bei detaliai tiriant gravitacijos lauką.

Fizinė geodezija. (2015 m. Balandžio 23 d.). http://www.mokslobaze.lt/fizine-geodezija.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 05 d. 12:41