Fizinio aktyvumo skatinimas mokyklose


Kūno kultūros referatas.

Įvadas. Literatūros apžvalga. Fizinis aktyvumas, aktualumas. Moksleivių fizinis aktyvumas. Fizinio aktyvumo skatinimo būdai. Tyrimo metodika. Tyrimo rezultatai ir jų analizė. Moksleivių fizinio aktyvumo skatinimo politika bendrojo lavinimo mokyklose. Moksleivių fizinio aktyvumo skatinimas per kūno kultūros pamokas. Tyrimo rezultatų aptarimas. Išvados. Literatūra.


Nepakankamas fizinis aktyvumas vaikystėje tampa rizikos veiksniu susirgti lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sulaukus vyresnio amžiaus (Blair, 1996).

Moksliniais tyrimais įrodyta (Booth, Chakravarthy, 2002), kad dėl fizinio pasyvumo padidėja tikimybe susirgti lėtinėmis ligomis.

Trukmė – 30min. ir daugiau (3 kartus per dieną); 3 iki 4kcal/kg – aktyvūs žaidimai ar vidutinis fizinis aktyvumas.

(+) 20min. 3 k. / sav. Didelio intensyvumo fizinis aktyvumas.

Mažiausiai 1val. / k. d. vidutinio / didesnio intensyvumo fizinis aktyvumas.

Mūsų valstybė šiuo klausimu žengia pirmuosius žingsnius. Nors išleista nemažai kūno kultūrą ir sportą reglamentuojančių aktų ir kitokių dokumentų, tarp įvairių šios srities grandžių trūksta darnos ir vieningumo. Valstybinės valdžios institucijos privalėtų skirti didesnį finansavimą prevencinėms sveikatinimo programoms, rūpintis sporto bazių būkle bei plėtra, 20 taip pat gerinti miestų gyvenamųjų rajonų rekreacines zonas. Vienas iš svarbiausių šios veiklos žingsnių – tai šalies mokyklų sporto kompleksų renovacija.

Anketos klausimai skirstomi į tris dalis. Pirmosios dalies klausimų tikslas – sužinoti apie mokykloje vykdomų fizinį aktyvumą skatinančią politiką, t. y. kokius būdus naudoja mokykla, siekiant padidinti mokinių fizinį aktyvumą. Antros dalies klausimai skirti išsiaiškinti apie moksleivių fizinio aktyvumo skatinimą per kūno kultūros pamokas. Trečioje anketos dalyje pateikti klausimai apie sveikatos ugdymo dalyko padėtį mokykloje, nes nuo sveikos gyvensenos žinių priklauso moksleivių fizinio aktyvumo didėjimas.

78,2 proc. respondentų atsakė, kad mokyklos salė saugi ir tvarkinga, 40,8 proc. – kad turi kokybišką ir patrauklų sporto inventorių. Tačiau 15,6 proc. respondentų pažymėjo, kad mokykloje nėra saugios fizinės ir socialinės aplinkos, t. y. kas šešta mokykla tai pripažįsta. Lyginant pirmą (1) atsakymą su kitais paaiškėjo patikimas atsakymų skirtumas (p<0,001).

Rezultatų analizė parodė, kad 36,7 proc. mokyklų moksleiviai moka už sporto pratybas, 55,8 proc. respondentų atsakė, kad jų mokyklose už sporto pratybas mokėti nereikia ir 7,5 proc. respondentų atsakė nežiną, ar reikia mokėti už pratybas.

Atsakydami į klausimą 31,3 proc. respondentų teigė, kad jų mokyklose vyksta šeimyninės sporto varžybos, 46,9 proc. – kad mokyklų kūno kultūros mokytojai supažindina tėvus su fizinio aktyvumo programomis susirinkimų metu. Nustatyta, kad tėvai supažindinami su moksleivių fizinio aktyvumo skatinimo programomis (p<0,001).

Kūno kultūra, sportas, įvairūs judrieji žaidimai ir kitos fizinio aktyvumo formos – tai išmoktas socialinis elgesys. Socialinis elgesys daugiausia priklauso nuo žmogaus požiūrio, vertybių sampratos. Požiūrio pasikeitimo sąlyga yra gavimas naujos, kitokios, prieštaraujančios jau turimai informacijai. Taip susiduria dvi priešingos tendencijos. Vienas iš konflikto sprendimo būdų – tai naujo požiūrio susiformavimas (Zuozienė, 1998).

Mokyklų kūno kultūros dalyko programos visų pirma turėtų laiduoti džiaugsmingą dalyvavimą fiziniame ugdyme, dėl to būtų skiepijamos žinios, ugdomi požiūriai, motoriniai, elgsenos įgūdžiai bei pasitikėjimas savimi. O tai būtina ugdant suvokimą, kad reikia nuolat palaikyti fiziškai aktyvią gyvenseną.

Atsakymų analizė parodė, kad 65,3 proc. tirtų mokyklų vyksta dvi kūno kultūros pamokos per savaitę, trys kūno kultūros pamokos per savaitę vyksta 34,7 proc. mokyklų.

Matyti, kad 91,8 proc. respondentų atsakė teigiamai, t. y. pritarė, kad fizinis aktyvumas yra sudedamoji ir lygiavertė mokyklos sveikatos stiprinimo programos dalis; tik 5,4 proc. į šį klausimą atsakė neigiamai.

Palyginti mūsų tyrimo duomenis su 1997–1998 m. tyrimo duomenimis (Kardelis ir kt., 2001) matyti, kad jau anksčiau mokyklų materialioji sportinė bazė prastėjo, trūko sporto įrangos, 55,8 proc. kaimo pagrindinių ir 13,1 proc. kaimo vidurinių mokyklų neturėjo sporto salių. 1998–1999 m. dauguma mokyklų vadovų (80 proc. kaimo ir 53,3 proc. miesto mokyklų) kaip ir kiti pedagogai, pripažino, kad sportinei veiklai po pamokų organizuoti didelės reikšmės turi esama mokyklos sporto bazė, kuri, jų nuomone, yra prasta (tai nurodė 61,4 proc. visų apklaustų mokyklos vadovų). Tyrimo duomenimis 12,4 proc. Lietuvos bendrojo lavinimo vidurinių mokyklų neturi nė vienos sporto salės. Sporto inventorius mokyklose dažniausiai yra tik krepšinio kamuoliai (jų turi 95,8 proc. mokyklų) ir lentos (94,2 proc.) (Kardelis ir kt., 2001).

1998–1999 m. atlikti tyrimai parodė, kad kūno kultūros mokytojų požiūris į šią veiklą skyrėsi. Dėl prastos mokyklos sporto bazės mokytojai neturėjo tinkamų sąlygų fiziškai aktyviai veiklai po pamokų organizuoti. Ypač prasti reikalai buvo kaime, kur net 84 proc. pagrindinių ir 60,6 proc. vidurinių mokyklų kūno kultūros mokytojų teigė esą jų sporto bazė yra nepatenkinama (tokių buvo 43,8 proc. miesto mokyklų) (Kardelis ir kt., 2001).

1998–1999 metais Lietuvoje atliktas tyrimas parodė, kad 67,5 proc. tėvų nesilanko mokykloje organizuojamuose sporto renginiuose, kur dalyvauja jų vaikai. Kiti tėvai (16,9 proc.) ten būna tik retkarčiais. 3,7 proc. tėvų atsakė, kad dažnai padeda organizuoti sporto renginius (Kardelis, 2001).

Mūsų tyrimo rezultatai rodo, kad 31,3 proc. Kauno miesto bendrojo lavinimo mokyklų sportiniais renginiais (pvz., šeimyninėmis sporto varžybomis) sudomina tėvus. Informacijos apie fizinį aktyvumą skatinančias programas per tėvų susirinkimus teikia 46,9 proc. mokyklų. Taigi galima daryti išvadą, kad mūsų miesto bendrojo lavinimo mokyklų pedagogai geba įtraukti tėvus į sporto veiklą po pamokų, o juk tėvai pirmiausia ir yra atsakingi už vaikų sveikatą, fizinį pajėgumą ir aktyvų poilsį (Butcheris, 1983). Tėvų fizinis aktyvumas turi tiesioginį ryšį su jų vaikų fiziniu aktyvumu (Vilūnienė, Jankauskienė, 2002).

Mūsų tyrimo metu paaiškėjo, kad 65,4 proc. Kauno miesto bendrojo lavinimo mokyklų dalyvauja įvairiuose sporto renginiuose, kuriuos organizuoja savivaldybė, o 91,8 proc. mokyklų – tarpmokyklinėse varžybose. Taip pat galima sakyti, kad mokyklų administracija rūpinasi mokinių fizine ir ekonomine sveikata ir domisi, kokiomis priemonėmis mokykloje to siekiama: 42,9 proc. domisi nuolat, 46,3 proc. – kartą per ketvirtį.

Ankstesnio ir mūsų atlikto tyrimo rezultatų skirtumui galėjo turėti įtakos dabartinių kūno kultūros pamokų naujumas bei laisvumas, taip pat geresnis gebėjimas skatinti moksleivius domėtis savo sveikata, mokėti vertinti savo fizinę būklę ir taip didinti fizinės saviugdos poreikį.

91,8 proc. mūsų respondentų teigė, kad fizinis aktyvumas yra sudedamoji ir lygiavertė sveikatos stiprinimo dalis. Nuo kūno kultūros mokytojo požiūrio į kūno kultūrą bei pomėgio fiziškai lavintis taip pat priklauso pamokų veiksmingumas ir mokinių požiūris į kūno kultūrą bei sveiką gyvenseną.

  • Kūno kultūra Referatai
  • 2017 m.
  • Lietuvių
  • Brigita
  • 25 puslapiai (6232 žodžiai)
  • Universitetas
  • Kūno kultūros referatai
  • Microsoft Word 600 KB
  • Fizinio aktyvumo skatinimas mokyklose
    10 - 3 balsai (-ų)
Fizinio aktyvumo skatinimas mokyklose. (2017 m. Birželio 15 d.). http://www.mokslobaze.lt/fizinio-aktyvumo-skatinimas-mokyklose.html Peržiūrėta 2017 m. Lapkričio 23 d. 17:05