Fizinis lavinimas – kūno kultūra. Du modeliai, dvi dvidaktikos


Kūno kultūros savarankiškas darbas. Fizinis lavinimas – kūno kultūra. Du modeliai , dvi dvidaktikos. Raktiniai žodžiai. Fizinis lavinimas prieš sportą. Sporto kultūrinė tapatybė. Sąvokos ir mokymas. Modeliai ir kultūros.


Fizinis lavinimas šiuo metu susiduria su nemažai problemų, įsišaknijusių asmens tapatybės krizėje, sukeltos dėl profesinės grupės plėtros, idėjų konfrontacijos iš mokslinės bendruomenės ir įvairių politinių ir socialinių sričių konkuruojančių interesų, su kuriomis palyginus fizinis lavinimas yra nepavykęs, arba negalintis reaguoti laiku.

Politinė ir ideologinė konfrontacija, būdinga XX a., davė mums dvi formas, kiekviena su nuoseklia ideologine pozicija, kurioje kūnas kaip švietimo tema buvo suprantama iš dviejų skirtingų pozicijų: viena iš kairiųjų ir komunizmo, o kita - iš Vakarų demokratinės visuomenės.

Šių prieštaringų pozicijų liekanos ir jų interesai bei skirtingi požiūriai į švietimą per ilgą laiko tarpą nulėmė susiformavusius du mokymo metodus ir du skirtingus švietimo modelius, kuriuose tiek tikslai, tiek švietimas yra skirtingi, o tuo pačiu ir mokymo formos bei metodikos.

Kultūros ir švietimo požiūrių apibrėžimas yra labai svarbus mokytojų rengimo procese, formuojant pažangų fizinį lavinimą, pritaikytą skirtingam laikui ir vietai, piliečių interesams ir šiuolaikinės visuomenės demokratinėms vertybėms.

Skirtingi kūno kultūros mokymai ir doktrinos skirtinguose pasaulio kraštuose pagal Crum (1993) buvo pavadinti tapatybės krize fiziniame lavinime. Tiriant įvairias sąvokas ir apibendrinimus, buvo apibrėžti trys Herskovits paradoksai norint apibūdinti dvilypį kūno judėjimą. Pirmasis iš jų yra egzistencijos patikrinimas, kuomet per tam tikrą Europos istorinį laikotarpį vyko lėtas kūno kultūros švietimo vystymąsis, kuomet vietiniai ir krašto įvykiai nulėmė unikalų jo susiformavimą.

Antrasis paradoksas - kūno supratimas – pagrindas kiekvienam individui. Neabejotinai kiekviena bendruomenė turi savo tam tikrą tapatybę ir diferencialą, todėl švietimo sistema privaloma kiekvienam piliečiui, norint įsisavinti fizinės veiklos standartus ir tradicijas, kas ir yra fizinis lavinimas (Vizuete, 2002).

Trečiasis paradoksas yra mokymo proceso produktas, suprantamas kaip asmens kultūra, ir vertinamas pagal asmens elgseną. Individas laikomas bendruomenės dalimi, todėl labai svarbu, kaip jis integruojasi joje.

Šioje srityje kultūros apibrėžimas apimtų ne tik fizinę veiklą, bet ir veiklą, kurioje žmogus panaudoja savo kūną tradicijų laikymuisi ir panašios veiklos atveju: religiniuose renginiuose, tradicinių žaidimų ir sporto veikloje, savitame apsirengime, pasisveikinimuose, soliaciniuose santykiuose, profesiniuose mokymuose, susijusiuose su kūnu, asmeninėje ir intymioje sveikatos priežiūroje ir įgūdžiuose, reikalingų pajudėti ar išlaikyti save.

Fizinis lavinimas – kūno kultūra. Du modeliai, dvi dvidaktikos. (2015 m. Gruodžio 01 d.). http://www.mokslobaze.lt/fizinis-lavinimas-kuno-kultura-du-modeliai-dvi-dvidaktikos.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 08 d. 20:23