Gaisrai


Gaisrų rūšys. Gaisru tipai. Miško gaisrų rūšys. Gaisru kilimo priezastys. Gaisru rusys ir priezastys. Misku gaisrai referatas. Miško gaisrų kilimo priežastys. Gaisrai ir ju priezastys. Gaisro kilimo priežastys. Miškų gaisrų rūšys.

Aplinkos konspektas. Miško gaisrų kilimo priežastys. Miško gaisrų rūšys. Pažeminiai. Lajiniai. Požeminiai. Pažeminių. Lajiniais. Požeminių arba dirvožeminių. Miško gaisrai ir meteorologinės sąlygos. Krituliai. Miško gaisrų prognozavimas. Miško gaisrų stebėjimas. Profilaktinės priešgaisrinės priemonės. Priešgaisrinė propaganda. Rekreacinis miškų sutvarkymas. Administracinės priemonės. Priešgaisrinis miškų sutvarkymas. Medynų rūšinės sudėties reguliavimas. Sanitariniai kirtimai. Kirtaviečių ir užšlamštintą miškų valymas. Mineralizuotos. Lapuočių medžių. Spygliuočių medžių. Miško gaisrų gesinimas. Ugnies užplakimas. Ugnies užpylimas žeme. Gesinimas vandeniu. Viršūninių miško gaisrų gesinimas kertant skiriamąsias proskynas.


Daugiausia gaisrų sukelia miškų lankytojai. Kai kuriose šalyse nemažai gaisrų kyla dėl tyčinių padegimų.

Iš natūralių (gamtinių) priežasčių, sukeliančių miško gaisrus, dažniausia yra žaibai. Tačiau žaibai miško gaisrus gali sukelti tik esant specifinėms meteorologinėpažeminių gaisrų metu dega paklotė, pakritos, kerpės, samanos, žolinė danga, trakas, pomiškis, apdega medžių žievė ir šaknys. Ugnis plinta žemės paviršiumi. Jie dažniausiai prasideda pavasarį nutirpus sniegui ir išdžiūvus pernykštei žolei. Tačiau ugnis įsisiautėti negali, nes gilesni miško paklotės sluoksniai dar būna drėgni. Jie mažiausiai žalingi vyresnio amžiaus medynams, tačiau miško kultūras pavasariniai gaisrai dažniausiai sunaikina visiškai.

Lajiniais laikomi gaisrai, kuomet ugnis plinta medžių lajomis. Liepsnoje sudega spygliai, žalios ir sausos smulkios šakelės, apdega stiebai. Viršūniniai gaisrai kyla iš pažeminių. Lajinio gaisro metu taip pat sunaikinama paklotė, pomiškis bei trakas. Lajų užsidegimas be žemutinio gaisro beveik nepasitaiko.

Ugnis iš žemutinio gaisro į lajas pereina stipriai užšlamštintuose plotuose, kuomet yra gausi degi paklotė ir greitai užsidegantis trakas – kadagys.

Lajiniai gaisrai Lietuvos miškuose kyla palyginti retai. Pažeminiai gaisrai greitai pastebimi ir likviduojami, nespėjus pereiti į viršūninį. Šie gaisrai dažniausiai kyla vasaros metu esant didelei sausrai ir silpnam vėjui.

Požeminių arba dirvožeminių gaisrų metu dega organinė dirvožemio dalis. Požeminiai gaisrai dažniausiai yra žemutinių gaisrų vystymosi pasekmė. Jie paprastai kyla antroje vasaros pusėje, kai po ilgesnių sausrų pažemėja gruntinių vandenų lygis ir pradžiūsta durpiniai dirvožemiai.

Požeminių gaisrų metu durpės išdega iki mineralinio sluoksnio arba iki gruntinių vandenų. Apatiniai durpės sluoksniai dega intensyviai ir degimas apatiniuose sluoksniuose gali išsiplėsti keliasdešimt ar šimtą metrų nuo gaisro židinio. Požeminiai gaisrai plinta lėtai, 0,5 - 5,0 m per parą, tačiau degimas gana pastovus. Dega durpės, kurių drėgnumas 500%. Degimas vyksta be liepsnos, kai kada prasiveržia ugnies liežuviai, dūmai driekiasi pažeme.

Požeminiai gaisrai labiausiai žalingi. Jų metu apkrituliai. Jų dėka degiosios medžiagos miške laikinai praranda degamumą. Svarbiausios kritulių formos yra lietus, rasa, rūkas. Kad nekiltų gaisrai, krituliai turi sudrėkinti pakritas, paklotę ir kitas pažemines degiąsias medžiagas, nuo kurių prasideda gaisrai.

  • Aplinka Konspektai
  • 2011 m.
  • 9 puslapiai (3155 žodžiai)
  • Aplinkos konspektai
  • Microsoft Word 23 KB
  • Gaisrai
    10 - 1 balsai (-ų)
Gaisrai. (2011 m. Sausio 05 d.). http://www.mokslobaze.lt/gaisrai.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 05 d. 04:23