Gamtos apsaugos istorija Lietuvoje


Aplinkos referatas.

Įvadas. Senoji civilizacija ir gamta. Medžioklės epocha. Žemdirbystės epocha. Pramonės epocha. Informacijos epocha. Aplinkos apsaugos raida Lietuvoje. Aplinkos apsaugos politikos užuomazgos. Aplinkos apsaugos politika atkūrus nepriklausomybę. Instituciniai pokyčiai. Teisiniai pokyčiai. Lietuvos integracija į Europos Sąjungą. Aplinkos apsaugos tendencijos ir perspektyvos. Išvados. Literatūra ir šaltiniai.


Taigi, šio referato tikslas – nagrinėjant esmines aplinkos apsaugos problemas, išanalizuoti aplinkosaugos raidą Lietuvoje.

Romualdas Juknys savo darbe „Aplinkotyra“ [1] išskiria keturias kiekybiškai bei kokybiškai skirtingas žmogaus poveikio aplinkai epochas, beveik sutampančias su pagrindiniais visuomenės vystymosi etapais:

Dar gilioje senovėje lietuviai pagonys rūpinosi gamta, tikėjo įvairiausiais augalais, gyvūnais bei juos garbino. Senieji mūsų protėviai turėjo daugybę dievų, atsakingų už skirtingą gamtos stichiją. Svarbiausias dievas Perkūnas valdė orą ir dangaus vandenį, augalijos derlingumą ir teisingumą. Mitologinė būtybė – deivė Žemyna turėjo užtikrinti derlių. Ypatingai gerbiami buvo miškų dievai ir deivės – Medeinė, Miškinis, Samanėlis.

Pirmieji mėginimai apsaugoti miškus ir laukinius žvėris išryškėjo jau XIV a. 1398 m. Salyno sutartyje minimos „Šventosios girios“ palei Nevėžį. Tai buvo miškai, svarbūs kulto, taip pat ūkiniu ir gynybiniu požiūriu. Juose buvo draudžiama medžioti, kirsti medžius, be reikalo po juos vaikščioti, daryti takus ir pan. [citata].

1557 m. išleistame Valakų reformos įstatyme buvo numatyta medžioklės ir žvejybos tvarka. Šio dokumento 33-asis straipsnis leido valstiečiams medžioti smulkiuosius gyvūnus, nepranešant apie tai urėdijai, tačiau už stirnos ir kito stambaus žvėries sumedžiojimą jiems grėsdavo mirties bausmė.

Nors didelės žalos gamtai padarė Pirmasis pasaulinis karas, o po poros dešimtmečių ir Antrasis pasaulinis karas, nepriklausomoje Lietuvoje apie valstybinio aplinkos apsaugos valdymo reikalingumą dar buvo mažai galvojama. Tuo metu Lietuva dar neturėjo didesnių pramonės įmonių, automobilių taip pat nebuvo daug, dėlto ir atmosferos oro švaros reikalai rūpesčių nekėlė, o upės ir ežerai irgi buvo palyginus švarūs. Užteko to, kad buvo reguliuojamas kai kurių gamtos išteklių naudojimas. Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos Miškų departamentas administravo miškus ir miškų ūkį, taip pat rūpinosi medžiojamąja fauna, valstybinių vandenų priežiūra ir eksploatavimu, žuvų ištekliais. Nepriklausomoje Lietuvoje gamtosaugos reikalais aktyviai rūpinosi miestų ir miestelių savivaldybės. Jos leido privalomus įsakymus ir nutarimus aktualiais to meto gamtos apsaugos ir tvarkymo klausimais. Tačiau pasaulinių karų pasekmes – sugriautus ir sudegintus daugumą ūkinių ir gyvenamųjų pastatų, iškirstus didžiulius miškų plotus, suniokotą kraštovaizdį, išdarkytas derlingasias žemes ir pasėlius – reikėjo atstatyti. Šiam darbui atlikti susibūrė negausi, tačiau veikli gamtosaugininkų grupelė.

Didžiausią indėlį nepriklausomos Lietuvos gamtosauginėje veikloje paliko profesorius Tadas Ivanauskas. Jis pagrįstai teigė, kad „tik giliai moksliškas, o ne ūkiškai savanaudiškas gamtos pertvarkymas atneš naudą žmonijai“. Žymusis gamtosaugininkas rūpindamasis medžiojamosios faunos išsaugojimu, jos gausinimu, 1920 m. įsteigia „Medžiotojų klubą“, o 1921 m. jo siūlymu įkuriama „Lietuvos taisyklingosios medžiolės ir žūklės draugija“. 1923 m. T.Ivanauskas įsteigia ir pradeda vadovauti Medžių sodinimo komitetui, kurio rūpestyje buvo vykdyti apželdinimo darbus medžių apsodinimo šventėse. Jo iniciatyva 1937 m. įsteigiamas Žuvinto rezervatas, po metų – Kauno zoologijos sodas. Faunos apsaugoje reikšmigais tapo 1925 m. priimtas naujasis Medžioklės įstatymas ir šiam įstatymui vykdyti patvirtintos taisyklės. Medžioklės įstatymas nustatė medžioti draudžiamų žvėrių ir paukščių sąrašą, terminus ir neleistinus medžioklės būdus. O medžioklės priežiūra privalėjo pasirūpinti policija, miškų administracijų valsčių viršaičiai bei kaimo seniūnai. Visdėlto šiuo dokumentu nepavyko pažaboti nykstančios faunos.

Nuo 1927 m. leidžiamas žurnalas „Medžiotojas“ nemažai prisidėjo ugdydamas medžiotojų kultūrą, supažindindamas su racionalios medžioklės taisyklėmis, faunos globa ir apsauga. Nors į šalies biudžetą suplaukdavo pajamos iš medžioklės leidimų rinkliavos ir pajamos iš grobuoniškai naikinamų ir eksportuojamų į užsienį žvėrių kailių, iki 1936 m. tuometinė Vyriausybė praktiškai jokių įdėjimų į medžioklės ūkį nedarė. Tik 1935 m. priėmus naująjį Medžioklės įstatymą, buvo įsteigtas medžioklės fondas, kurio lėšomis buvo finansuojamas medžioklės apsaugos organizavimas, medžioklinės literatūros įsigijimas ir spaudos rėmimas.

  • Aplinka Referatai
  • 2016 m.
  • Lietuvių
  • 22 puslapiai (6062 žodžiai)
  • Universitetas
  • Aplinkos referatai
  • Microsoft Word 465 KB
  • Gamtos apsaugos istorija Lietuvoje
    10 - 8 balsai (-ų)
Gamtos apsaugos istorija Lietuvoje. (2016 m. Vasario 16 d.). http://www.mokslobaze.lt/gamtos-apsaugos-istorija-lietuvoje.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 09 d. 00:12