Gero žmogaus paveikslas lietuvių literatūroje


Lietuvių rašinys.

Gero žmogaus paveikslas lietuvių literatūroje.


XVIII amžiaus, švietimo epochos atstovai pasisakė už prigimtinės lygybės idėją, o mokslas bei kitų mokymas tapo labai aktualus. Tačiau ne mažesnę reikšmę turėjo ir žmogaus dvasinis pasaulis. Buvo manoma, kad lygiai taip pat kaip ir protas yra svarbi sąžinė bei gerumas. Nors praėjo keli šimtai metų nuo apšvietos epochos pabaigos, tačiau geras žmogus yra lygiai taip pat vertinamas. Apie tai kalbėjo ne tik pasaulinės literatūros rašytojai, bet ir Šatrijos Ragana, savo kūrinyje rašanti apie begalinį individo rūpinimąsi jį supančiais žmonėmis. Taip pat šios temos nepamiršo ,,paliesti“ Juozas Tumas – Vaižgantas, išskiriantis besąlygišką pasiaukojimą kaip vieną svarbiausių gero žmogaus bruožų.

Lietuvių literatūroje kaip doro žmogaus bruožas yra išskirimas ne tik pasiaukojimas, bet ir altruizmas. Tai įrodo Šatrijos Raganos (Marijos Pečkauskaitės) XX amžiaus pradžios rašytojos, neoromantizmo atstovės apysaka ,,Sename dvare“.

  • Lietuvių kalba Rašiniai
  • 2016 m.
  • Lietuvių
  • 2 puslapiai (612 žodžių)
  • Gimnazija
  • Lietuvių rašiniai
  • Microsoft Word 14 KB
  • Gero žmogaus paveikslas lietuvių literatūroje
    10 - 4 balsai (-ų)
Gero žmogaus paveikslas lietuvių literatūroje. (2016 m. Birželio 30 d.). http://www.mokslobaze.lt/gero-zmogaus-paveikslas-lietuviu-literaturoje.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 11 d. 04:21