Gydytojo paciento santykiai


Medicinos referatas.

Įvadas. Literatūros apžvalga. Medicinos etikos, kaip profesinės etikos, raida. Gydytojo ir paciento santykių analizė. Gydytojo ir paciento santykių sociologiniai aspektai. Gydytojo ir paciento santykių ypatumai moralės požiūriu. Gydytojo ir paciento santykiai fenomenologiniu požiūriu. Gydytojo ir paciento santykių teisiniai aspektai. Literatūros šaltiniai.


Sveikatos priežiūra yra sudėtinga institucinė sistema. Pacientas yra dažnai priverstas ginti savo teises nuo sistemos, kuri turėtų jas garantuoti. Moralinė atsakomybė nebėra išimtinai pasidalijama tik tarp gydytojo ir paciento. Reikia kalbėti apie sveikatos priežiūros sistemos etines problemas, daugiau dėmesio skirti sveikatos priežiūros valdymo ir klinikinės praktikos kultūrai, sveikatos vadybos etikos klausimams. Sveikatos priežiūros darbuotojai turi vadovautis holistinio požiūrio į sveikatą filosofija, kurios esmė yra: fizinės, psichinės ir dvasinės būklės bei socialinės aplinkos tarpusavio sąveika lemia paciento sveikatos būklę (Grabauskas V., Jakušovaitė I., Liubarskienė Z., Žekas R., Povilaitis R., Žemaitis A., Martinkus R., Peičius, Paulikaitė R., 2000).

Lietuvos sveikatos priežiūros reformos vyksmas daugiausia priklauso nuo pacientų lūkesčių ir sveikatos priežiūros darbuotojų požiūrio į pacientą. Tačiau ne tik gydytojų ar kitų sveikatos darbuotojų asmeninės savybės (sugebėjimas užjausti, padėti, aukotis ir kt.), bet ir darbo organizavimas, siekiant aukštos paslaugų kokybės gydymo įstaigose turi lemiamos reikšmės. Esamas sveikatos priežiūros įstaigų administravimas dažnai netenkina pacientų: daug etikos problemų net nekiltų, jei teikiamos paslaugos atitiktų kokybės vadybos standartus (Jakušovaitė I., 2004).

2. Medicinos etika, kaip profesinė etika, tapo kodifikacijos priežastimi, sukuriant specialisto veiklai reguliuoti skirtas instrukcijas. Šešioliktame amžiuje tokios taisyklės buvo pirmąkart pavadintos "etinėmis"(Peičius E., 2004).

Pirmąjį lygmenį sudaro etinės problemos, besiformuojančios medicinos ir visuomenės santykio plotmėje: tai medicinos vieta, vaidmuo ir tikslai socialiniame-doroviniame žmonijos progrese, medicinos vystymosi perspektyvos, jos idealai, vertybės, prieštaravimas tarp žmonių lūkesčių ir pačios medicinos gebėjimo tuos lūkesčius tenkinti. XX a. antroje pusėje įvyko esminiai pokyčiai medicinoje, išryškinę etines dilemas, kurių anksčiau nebuvo:

Žemiausiame ikikonvenciniame moralinės sąmonės brandos lygyje apsiribojama formaliu normų laikymusi, kai žmogus išoriškai suderina savo poelgius su dorovės reikalavimais, tačiau tie reikalavimai netampa jo įsitikinimais, bet lieka išorine kontrole, išoriniu spaudimu, kuriam reikia arba naudinga paklusti.

Konvenciniame lygmenyje moralinė sąmonė yra brandesnė, žmogus suvokia, kad gyvenant bendruomenėje ar visuomenėje privaloma derinti savo veiksmus su kitų veiksmais.

įvertinti ir prognozuoti su sveikata ir su medicina susijusius socialinius reiškinius įvairiuose visuomenės analizės lygmenyse.

Socialinių vaidmenų aspektas. Pirmasis sociologas, atkreipęs dėmesį į gydytojo–paciento santykius, T. Parsonsas rėmėsi struktūrinio funkcionalizmo perspektyva, kuri apie du dešimtmečius vyravo medicininėje sociologijoje. Veikale „Socialinė sistema“ (1951) T. Parsonsas pateikia medicinos funkcionavimo socialinę analizę, kurioje ligą traktuoja kaip vieną iš socialinės deviacijos formų, o sveikatos priežiūros sistemai priskiria socialinės kontrolės funkcijas palaikyti socialinę pusiausvyrą/tvarką. T. Parsonso požiūriu gydytojo ir paciento/sergančiojo socialiniai vaidmenys yra asimetriški, bet funkciškai susiję. Sergančiojo socialinį vaidmenį T.Parsonsas apibūdina keturiais negatyviais požymiais:

Profesionalizacijos aspektas. Profesionalizacija gydytojams suteikia monopolį formuoti sveikatos ir ligos apibrėžimus bei galią kontroliuoti situaciją. Kartais ši kontrolė peržengia medicininės kompetencijos ribas ir pereina į organizacijų valdymo, sveikatos priežiūros finansavimo ar kitas sritis, nesusijusias su medicina, todėl vyksta depersonalizacija paciento atžvilgiu. Išskirtini šie profesinės galios pavyzdžiai: pirmenybė skiriama intervencinėms procedūroms, sureikšminamas medicinos technologijų vaidmuo, pacientų nuomonės vertinamos kaip subjektyvios (t. y. neturinčios vertės, neįdomios). Šie socialiniai santykiai suteikia daug galios gydytojui ir mažai autonomijos pacientui. Profesinės galios sampratą palaiko ir konflikto teorijos šalininkai, kurie akcentuoja kapitalistinio konteksto poveikį gydytojo–paciento santykiams. Jungtinėse Amerikos Valstijose šie santykiai yra sąlygojami „medicininės pramonės“. Maksimalaus pelno siekimas skatina technologijų naujoves, tačiau tai taip pat varžo gydytojų–pacientų santykius (Peičius E., 2005).

  • Medicina Referatai
  • 2016 m.
  • Lietuvių
  • 16 puslapių (4012 žodžių)
  • Universitetas
  • Medicinos referatai
  • Microsoft Word 35 KB
  • Gydytojo paciento santykiai
    10 - 10 balsai (-ų)
Gydytojo paciento santykiai. (2016 m. Kovo 12 d.). http://www.mokslobaze.lt/gydytojo-paciento-santykiai.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 04 d. 14:17