Gyventoju pajamu ir imoniu pelno mokescio nasta Lietuvoje ir kitose salyse


Ekonomikos kursinis darbas. Gyventoju pajamu ir imoniu pelno mokescio nasta Lietuvoje ir kitose salyse.


Norint įvertinti tiek konkrečios šalies, tiek palyginti kelių šalių mokestinę naštą, visų pirma reikia apibūdinti pačios mokesčių naštos apibrėžimą, t.y. kaip ją suvokia ūkio subjektai – tiek valstybė, kuri renka mokesčius, tiek gyventojai, kurie tuos mokesčius moka. Taipogi svarbu suprasti, jog įvairiuose šaltiniuose bei ataskaitose minimi apskaičiuoti rodikliai įvertina tiktai vieną mokesčių naštos rūšį, todėl teorinėje dalyje taip pat apibūdinamos visos mokesčių naštos atmainos bei jų mažinimo ir, aišku, įvertinimo būdai.

Būtent šios mokesčių mokėtojų prarandamos lėšos ir yra vadinamoji mokesčių našta. Mokesčių žinyne šis terminas apibūdinamas kaip visų šalies mokesčių mokėtojų sumokėtų mokesčių suma valstybei, kad ji galėtų vykdyti savo funkcijas. Mokesčių mokėtojams tenka padengti ir politinių, viešojo administravimo institucijų, teismų, policijos ir kitos veiklos sąnaudas, iš mokesčių surinkti pinigai skiriami keliams tiesti, gamtos apsaugai, švietimui, mokslui, kultūrai, kariuomenei.

Dėl to, kad mokesčiai sumažina absoliučiai visų šalyje gyvenančių žmonių pajamas ir kiekvienas žmogus yra nuskurdinamas be savo ir be kitų kaltės, dažniausiai mokesčių našta turi neigiamą atspalvį – ji traktuojama kaip verslo, rinkos plėtros kliuvinys, iškreipiantis konkurenciją, „nusiurbiantis“ finansinius išteklius iš privataus sektoriaus „neproduktyvaus“ viešojo sektoriaus naudai, sumažinantis tarptautinį šalies konkurencingumą bei patrauklumą užsienio kapitalui. Be to, mokesčiai ne tik finansiškai skriaudžia žmones - didelė mokesčių našta, sudėtingos mokesčių taisyklės didina nesaugumo jausmą, sąlygoja socialinių problemų atsiradimą ir gilėjimą.

Tačiau mokesčių naštą reikėtų vertinti ne vien tiktai iš mokesčių mokėtojų pozicijų: taip, mokesčiai atima dalį lėšų iš verslo ir namų ūkių – ir vargu, ar galima paneigti, kad mokesčiai iškraipo įsivaizduojamą idealios rinkos modelį, nes mokesčius tvarko „matoma“ valstybės ranka, o rinka veikia „nematomos rinkos“, savireguliacijos principu; kita vertus – kiekvienas žinome, jog efektyvi rinka negalima be efektyviai veikiančio viešojo sektoriaus, kuris, aišku, ne už dyką sukuria privačiai ūkio sanklodai materialią, institucinę, teisinę, socialinę, žinių ir kitas infrastruktūras, kurių rinka pati viena sukurti nėra pajėgi. Taigi remiantis tokiu supratimu reikėtų pripažinti, kad tiek verslas, tiek namų ūkiai turi „sumokėti“ už tai, ką gauna iš viešojo sektoriaus, nes, kaip žinoma, nieko nemokamo, išskyrus laisvąsias gėrybes (orą, saulės šviesą), visuomeniniame gyvenime nėra.

Taigi kaip matome, mokesčių našta neišvengiama, ir kad ir kaip būtų, bent dalis minėtų gėrybių bus apmokama iš valstybės mokesčių, kuriuos istoriškai galima kildinti iš pirmųjų bendrų projektų atsiradimo. Gyvenviečių gynybiniai įtvirtinimai, irigacinės sistemos, keliai, valdžios institucijos gali būti pateikti kaip viešieji projektai, viešosios gėrybės – jie tarnavo bendruomenėms, valstybėms ir buvo bendro kolektyvinio naudojimo objektai. Bendruomenės nariai turėjo geranoriškai ar naudojant prievartą prisidėti prie šių projektų įgyvendinimo savo darbu, darbo įrankiais ir medžiagomis, taip pat pinigais. Tie natūriniai, darbo ar piniginiai įnašai ir buvo dabartinės mokesčių sistemos pradžia.

Akivaizdu - šiuo atveju požiūris į mokesčių naštą kitoks: tai įstatyminiu pagrindu besiremiantys privalomi žmonių mokėjimai valstybei už jos teikiamas prekes ir paslaugas. Taigi norint, kad mokesčių našta būtų suvokiama ne vien tiktai kaip didelė blogybė, tačiau kaip natūralus mokėjimas valstybei - reikia nustatyti tokius mokesčių dydžius, kurie ir nenuskurdintų gyventojų, ir surinktų lėšų pakaktų neturinčiųjų paramai – reikalingas teisingas mokestinės naštos paskirstymas. Tai reiškia, kad mokesčių sistema turi užtikrinti teisingą, proporcingą mokesčių naštos paskirstymą, o teisingas apmokestinimas užtikrinamas tada, kai kiekvienas subjektas sumoka valstybei proporcingą savo pajamų dalį. Taigi pagal teisingą mokesčių naštos paskirstymo teoriją, labiau pasiturintys turi daugiau prisidėti prie viešojo sektoriaus išlaikymo, nes, pirma, jų galimybės tai daryti yra geresnės ir, antra, paprastai jie naudojasi platesne viešųjų paslaugų gama ir tai daro dažniau. Praktikoje ekonomistai nustato mokesčių sistemos teisingumą, nagrinėdami skirtingų mokesčių taikymo apimtį arba galutinį ekonominį poveikį skirtingoms socialinėms grupėms.

Kyla klausimas, ar realiame gyvenime įmanoma teisingai paskirstyti mokesčių naštą? Jau kalbėjome, jog valstybė lėšų perskirstymui gauna abipusiai naudingų mainų pagrindu – teikdama prekes ir paslaugas iš gyventojų surenka mokesčius. Siekdama teisingo mokesčių naštos paskirsymo, valstybė didžiausią jos dalį nukreipia į turtinguosius – taigi tinkamai naudojant biudžeto lėšas perskirstymas vyksta viena kryptimi - iš turtingųjų neturtingiesiems.

  • Ekonomika Kursiniai darbai
  • 2015 m.
  • Lietuvių
  • 34 puslapiai (9489 žodžiai)
  • Universitetas
  • Ekonomikos kursiniai darbai
  • Microsoft Word 90 KB
  • Gyventoju pajamu ir imoniu pelno mokescio nasta Lietuvoje ir kitose salyse
    10 - 9 balsai (-ų)
Gyventoju pajamu ir imoniu pelno mokescio nasta Lietuvoje ir kitose salyse. (2015 m. Gruodžio 07 d.). http://www.mokslobaze.lt/gyventoju-pajamu-ir-imoniu-pelno-mokescio-nasta-lietuvoje-ir-kitose-salyse.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 04 d. 22:26