Gyvumas


Kalbos kultūros konspektas. Gyvumas. Gyvos kalbos sakinio siela yra veiksmažodis. Veiksmažodžio veikiamoji rūšis gyvesnė už neveikiamąją: ji iškelia veiksmo vyksmą, parodo veikėją. Labai pagyvėja pasakojimas, praeityje vykusį veiksmą perteikiant esamuoju laiku. Gyvumui praverčia mokėjimas vartoti nuosakos sinonimą. Jei norime pasakyti gyviau, vieną ar kitą sakinio dalį — tarinį, papildinį ar kitą —išleiskime, t. Y. Vartokime tarinio, papildinio elipsę. Juo žodis konkretesnis, juo jis vaizdingesnis ir drauge gyvesnis. Jeigu norime, jog kalba būtų kuo gyvesnė, žiūrėkime, kad mūsų išraiškos priemonės — tiek leksinės, tiek gramatinės — kuo labiau įvairuotų ir nesikartotų.


Labai brangintina kalbos ypatybė — gyvumas. Apie autoriaus stilistinį meistriškumą galime spręsti iš to, ar jis geba mintį pasakyti gyvai bei vaizdingai. Gyvumas esti įvairaus pobūdžio. Sakome, kad gyvai rašo, pavyzdžiui, m. Valančius, žemaitė, vaižgantas ir kt. Štai žemaitė ,,marčioje pasakoja, kaip atrodo vingių trobos vidus pirmąjį vestuvių rytą.

Niekur nė gyvos dvasios nematyti, nė čiukšt: pats įmygis vestuvininkų. Užtat gyvuliai, visą valią gavę, šnerkštė po kertes. Veršiai, avys po kiemą pliauškė; kiaulės prieangyje indus, katilus barškino, vartė; žvigindamos visas pamazgas išlaistė. Trobos durys iškeltos ir pastatytos kitame pasienyje; turbūt padaužos vestuvininkai tyčiomis tai padarė, norėdami senius sušaldyti. Troboje tėvas, įkypai lovos pavirtęs, knarkė, o šuo greta kaulą graužė; nebeatsiriedamas nuo paršelių, įsikėlė į lova. Motina, kojas pakišusi po krosnim, galvą ant židinio tarpuangyje padėjusi, pasigūmurusi dėvimuosius kailinukus, pelenuose skaniai kaip pūkuose miegojo. Paršeliai.

Gyvumas. (2010 m. Kovo 03 d.). http://www.mokslobaze.lt/gyvumas.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 07 d. 16:42