Hodegetika


Sociologijos kursinis darbas. Įvadas. Pozityviosios socializacijos samprata. Socializacijos samprata. Pozityviosios socializacijos reiškinys. Pozityviosios socializacijos aspektai. Socialinė pedagogika – pozityviosios socializacijos teorija. Pozityvioji socializacija kaip negatyviosios socializacijos prevencijos būdas. Pozityvioji socializacija kaip sistema. Šeima ir bendruomenė – pozityviosios socializacijos branduolys. Bažnyčia ir žiniasklaida kaip pozityviosios socializacijos veiksniai. Mokykla – pozityviosios socializacijos šaltinis. Socialinis pedagogas – pozityviosios socializacijos teikėjas. Išvados. Naudoti ir cituoti informaciniai šaltiniai.


Pozityvioji socializacija – tai pozityvių veiksmų politika, vykdoma, kad išugdyti vaikus kaip asmenybes bei pilnaverčius visuomenės narius.

Pozityvioji socializacija nagrinėjama kaip socialinės pedagogikos teorija, kaip negatyviosios socializacijos prevencijos būdas ir kaip sistema, kurią sudaro pozityviosios socializacijos institutai: šeima, mokykla, bendruomenė, religija, žiniasklaida ir kt.

Aspektai – specialybiniai požiūriai į tiriamąjį objektą.

Vaiko pozityviąją socializaciją lemia trys pagrindinės sąlygos. Pirma, vaikas turi gimti žmonių visuomenėje, tai yra pasaulyje, kuriame galėtų socializuotis. Antra, vaikas turi turėti būtiną biologinį paveldą. Trečia, vaikas turi turėti galimybes užmegzti, reikšti ir kurti emocinius ryšius, emociškai bendrauti su kitais, reikšti pyktį, meilę, dėmesį, simpatijas, gėdą, gailestį, pagarbą (Kvieskienė G., 2005, p. 21).

Nuo pozityviosios socializacijos labai priklauso vaiko gerovė. Todėl šia sritimi ypač domisi socialinės pedagogikos mokslas.

Kad būtų galima nagrinėti pozityviąją socializaciją, pirmiausia reikia išsiaiškinti, ką apskritai reiškia žodis socializacija. Mokslinėje literatūroje sutinkama daug socializacijos apibrėžimų. Pateikiami keletas iš jų:

Socializacijos terminas pirmą kartą pavartotas 1828 metais, kai Mead ir Cooley siekė paaiškinti, kokiu būdu žmonių elgesį veikia atitinkami socializacijos agentai: šeima, mokykla, laisvalaikio veikla. Socializacijos proceso metu vaikai ir jaunuoliai perima visuomenės vertybes ir gyvenimo normas, o pats procesas apima įvairias žmogaus interakcijos sritis. Socializacija – tai procesas, kurio metu suaugusieji ir vaikai mokosi vieni iš kitų. Žmonės pradeda mokytis ir mėgdžioti vieni kitus nuo pirmųjų gimimo dienų ir socialinio aktyvumo dėka tęsia šį socialinį ugdimąsi visą gyvenimą.

Kai kurie mokslininkai socializaciją apibūdino kaip:

Taigi įvairiais laikotarpiais buvo pateikiami skirtingi socializacijos apibrėžimai, tačiau jos reikšmė iki šių dienų liko ta pati. Vienas iš socializacijos aspektų išreiškiamas pozityviosios socializacijos sąvoka.

Vaikystės periodas yra labai svarbus žmogaus gyvenime, nes šiuo metu pradeda formuotis asmenybė. Vienas iš sėkmingo asmenybės formavimosi veiksnių yra pozityvioji socializacija.

Pats terminas gali būti siejamas su August Comte pozityvizmo teorija , pagal kurią tikrasis pažinimas yra tik mokslas ir stebėjimas. Taip suprantamas pozityvizmas apima dvi dimensijas: 1) metodologiją, kurią apibūdina mokslo žiniomis pagrįsta tiesa, socialinės ir politinės dimensijos, 2) mokslo žiniomis pagrįstą intervenciją, skirtą tobulinti socialinį bei politinį gyvenimą.

Šias dvi dimensijas galima išskirti ir nagrinėjant socializaciją kaip dvipusį procesą, tai yra kaip asmenybės tapsmą ir šio tapsmo pozityvų valdymą. Pats asmenybės tapsmas yra vidinė kiekvieno individo raida nuo gimimo iki asmens brandos. Visuomenės požiūriu šis tapsmas gali būti ne tik pozityvus, bet ir negatyvus, veikiant įvairiems, iš esmės nevaldomiems veiksniams; o socializacijos valdymas implikuoja tik pozityviuosius suaugusiųjų veiksmus, kuriais siekiama asmenybės lygmeniu įtvirtinti visuomenės kultūrą ir realizuoti negatyvios socializacijos prevenciją.

Anot G. Kvieskienės (2005), pozityviosios socializacijos tikslas – išmokyti vaikus, jaunuolius ir suaugusius pasitikėti savimi ir valdyti savęs pažinimo ir savo socializacijos procesą. Gebėjimas kurti, tyrinėti problemą, vadovautis sveiku protu, išmintimi ir kūrybine nuostata – penkios pagrindinės pozityviosios socializacijos scenarijaus nuostatos. Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas antisocialių asmenybės sutrikimų ir vaikų elgesio sutrikimų pozityviajai socializacijai.

Hodegetika. (2015 m. Gegužės 26 d.). http://www.mokslobaze.lt/hodegetika.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 03 d. 15:46