Holokausto problemos refleksija šiandieninėje lietuviškoje istoriografijoje


Istorijos kursinis darbas. Įvadas. Moralinės holokausto problemos apibrėžtys lietuviškoje istoriografijoje    Holokausto patirties atmetimo tendencijų atspindžiai lietuviškoje istoriografijoje. Holokausto atminties priėmimo atspindžiai lietuviškoje istoriografijoje. Holokausto patirties suvokimo atspindžiai kolektyvinėje atmintyje. Nauji holokausto problemos iššūkiai lietuviškoje istoriografijoje   Holokausto restitucijos refleksija lietuviškoje istoriografijoje. Holokausto švietimo problemos atspindžiai lietuviškoje istoriografijoje. Išvados. Literatūros sąrašas.


Holokaustas kaip istorinės atminties kategorija mokslinėje literatūroje vartojamas jau nuo 1990 metų. Holokausto atminties tyrinėjimai remiasi plačiu tarpdisciplininiu įdirbiu, kurio taikymo holokausto istoriografijoje galimybės yra labai įvairios ir gali apimti ne tik istorijos mokslo, bet ir sociologijos, psichologijos, teisės bei filosofijos teorijas ir metodologijas. Tokia patirtimi naudojasi ir lietuvių istorikai, analizuojantys holokausto refleksijos istoriografijoje problemas bei holokausto atminties raidos ypatybes Lietuvoje.

Nors jautriausia Antrojo pasaulinio karo istorijos tema yra holokaustas ir įvairių visuomenės grupių, net tautų, istorinė atsakomybė prisiėmimas už padarytus nusikaltimus žmogiškumui, Lietuvoje holokausto istorijos interpretacijų gausa apie holokausto atmintį nesuteikia galimybių susidaryti tvirtoms holokausto atminties pozicijoms lietuviškoje istoriografijoje, kurios nekeltų problemų, dėl holokausto istorinės atminties sampratos lietuviškoje istoriografijoje.

Lietuviškoje istoriografijoje kaip didžiausia holokausto problema yra įvardinamas 15 tūkstančių lietuvių tiesioginis ir netiesioginis dalyvavimas holokauste. Holokausto atminties adaptavimas lietuviškoje istoriografijoje siejasi su moraliniais aspektais. Anot istoriko Adolfo Eidinto, Mykolas Biržiška, savo veikale „Lietuvių tautos kelias“ lietuvių dalyvavimą holokauste vertina vienareikšmiškai „lietuvių policininkai buvo vos ne angelai“, tokia holokausto atminties interpretacija, pateisinant lietuvius, tarsi bando atmesti holokausto problematiką. Lietuviškoje istoriografijoje holokausto istorinės atminties reabilitacijos poreikio metu, siekiama į holokaustą pažvelgti kritiškai.

Istorinė atmintis yra svarbi, nes ji liudija, apie istorinės praeities įvykius ir yra ypatinga moralinio bei politinio bendruomeniškumo apraiška. Vertinti holokausto atmintį ir holokausto supratimą visuomenėje sunku, nes holokausto atmintis yra suvokiama, kaip specifinė diferencijuota ir prie bendrosios Lietuvių istorijos kultūros nepritampanti patirtis.

Antrosios sovietizacijos metu nuo 1944 iki 1990 metų lietuvių istoriografija turėjo paklusti „marksizmo“ kanonams. Ši aplinkybė darė įtaką visai lietuvių istorinės atminties interpretacijai ir holokausto atminties istorijai. Iki šiol istorikai nesutaria dėl holokausto įvykių vertinimo Lietuvoje, o toks, daug problematikos keliantis reiškinys kaip holokaustas, teikia daug galimybių holokausto atminties interpretacijoms, kuriomis siekiama atmesti holokausto problematiką arba reabilituoti lietuvių tautą, holokausto istorijos atmintyje.Darbo objektas – ideologinės, politologinės, teisinės bei sociologinės nuostatos, sąlygojančios holokausto interpretacijų ypatybes lietuviškoje istoriografijoje.

Darbo tikslas – atskleisti ideologinius, politinius ir socialinius veiksnius, sąlygojančius holokausto refleksijos ypatybes lietuviškoje istoriografijoje.

Darbo uždaviniai:

Holokausto moralinės problemos kontekste, išanalizuoti holokausto patirties atmetimo holokausto patirties priėmimo bei holokausto suvokimo atspindžių tendencijas kolektyvinėje istorinėje lietuvių atmintyje.

Išnagrinėti pagrindine holokausto restitucijos refleksijas ir holokausto švietimo problemų interpretacijas, atsiskleidžiančias lietuviškoje istoriografijoje.

Holokausto suvokimas, holokausto atminties priėmimas ir holokausto atminties atmetimas darbe analizuojami, pasitelkus naratyvinį ir analitinį darbo metodus, šie darbo metodai padėjo atskleisti Holokaustą sąlygojančių interpretacijų ypatybes lietuvių istoriografijoje bei nustatyti kylančias problemas dėl holokausto restitucijos bei holokausto švietimo Lietuvoje.

Pasak Maurisijaus Halbwachso - grupės bendrai pergyventų įvykių atmintis, jos narių pripažįstama ir suvokiama, kaip bendra; tai ne masinė individualių atminčių suma, o komunikacijoje suformuota bendra atmintis. Kolektyvinėje atmintyje esama ir kitų reiškinių, panašių į individualias potraumines reakcijas: tai „pamiršimai“, „išstūmimai“, problematikos kultūrinis represavimas, racionalizavimas, kaltės perkėlimas į „atpirkimo ožius“. Taip galima apibūdinti Lietuvių kolektyvinę visuomenės atmintį apie holokausto įvykius. Austrijoje iki pat XX a. dešimtmečio vyravo „pirmosios hitlerizmo aukos“ mitas, nutylint, kad labai daug aukų bendradarbiavo su naciais; pirmasis paminklas holokausto aukoms Vienoje pastatytas 2000 metais, nors čia buvo nužudyta 65 tūkstančiai žydų.

Holokaustas Lietuvoje nėra suvokiamas, kaip kolektyvinė trauma, liečianti visus gyventojus. Iki šiol buvęs kiek vangus šių problemų sprendimas sietinas ne tik su visuomenės pasipriešinimu, „gynimusi“, kiek su menku problematikos žinojimu ir informacijos stoka, formuojant šalyje šios problematikos diskursą mokslo, meno, teisės, žiniasklaidos, švietimo plotmėse, turėtų padėti Lietuvos visuomenei holokaustą suvokti, kaip šalies kolektyvinę traumą, kurios nereikia „atmesti“.

Anot Valentino Brandišausko lietuvių dalyvavimo holokauste vertinimą ir Lietuvos intelektualinės minties kryptingumo problemą sąlygoja: išankstinės nuostatos, dvigubo genocido teorija, dalies visuomenės konservatyvumas, nenoras suvokti praeities įvykius bei nesugebėjimas suvokti, skaudžias moralines problemas, propagandiniai ir kontraversiški straipsniai ir veikalai, ar teiginiai, interpretacijos, aštrių temų vengimo tendencija, Lietuvos archyvų medžiagų nepakankamas panaudojimas, prioritetų problema.

B. Ivanovas savo knygoje Metodinė priemonė studentams studijuojantiems holokausto problemų kursą, teigia, jog „pamiršti“ praeities tragedijas dažnai yra labai naudinga, nes tada į pirmą vietą galima iškelti „holokausto pramonę“, teigiant jog žydai esą iš šios tragedijos siekė sau, neteisėtos naudos. Pasak autoriaus čia susiduriama su revizionizmo problema bei paties holokausto neigimu, kuris tampa tarsi šiuolaikinio antisemitizmo išdava bei tąsa. Kada po nepriklausomybės paskelbimo 1990 metais staiga, išsivadavusi visuomenė sužinojo praeities tragediją, apie kurią sovietmečiu buvo kalbama mažai. Po nepriklausomybės atkūrimo buvo atskleisti Vakaruose seniai žinomi faktai, apie tai, jog Lietuvoje žuvo visa žydų bendruomenė. Tragedijos mąstai pribloškė besikuriančią bendruomenę, kas privedė ją prie holokausto neigimo. Neigimo to, ką jau visas pasaulis laikė istoriniu faktu. Neigti faktus išties labai sudėtinga, todėl yra paprasčiau bandyti atkreipti dėmesį į kokią nors kitą problemą. Taip radosi vadinamoji „dviejų genocidų teorija“.

  • Istorija Kursiniai darbai
  • 2015 m.
  • Lietuvių
  • 23 puslapiai (5346 žodžiai)
  • Universitetas
  • Istorijos kursiniai darbai
  • Microsoft Word 39 KB
  • Holokausto problemos refleksija šiandieninėje lietuviškoje istoriografijoje
    10 - 3 balsai (-ų)
Holokausto problemos refleksija šiandieninėje lietuviškoje istoriografijoje. (2015 m. Gegužės 13 d.). http://www.mokslobaze.lt/holokausto-problemos-refleksija-siandienineje-lietuviskoje-istoriografijoje.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 09 d. 07:54