Imunologija ag-ak sąveika tyrimo metodai


Medicinos savarankiškas darbas. Visaverčiai ir nevisaverčiai (haptenai) antigenai. Nuo T ląstelių prilausomi ir nuo T ląstelių neprilausomi antigenai. Superantigenai. Kraujo grupių antigenai. ABO ir Rh kraujo grupių sistemų charakteristika. Imunoglobulinų klasių charakteristika. Imunoglobulinų funkcijos. Antikūnų rūšys. Antigeną atpažįstančios B ir T limfocitų paviršiaus molekulės. Pagrindinio audinių suderinamumo komplekso (MHC) sandara ir funkcijos. Transplantacijos rūšys, transplanto atmetimo imunologiniai pagrindai. Citokinų savybės, veikimo mechanizmai ir funkcijos. Citokinų rūšys. Imuninio atsako komponentai. Antigeno paruošimo ypatumai ir reikšmė. Antigeno pateikimo keliai. Antigeno pašalinimas. Leukocitų recirkuliacija ir adhezijos molekulės. Adhezijos molekulių šeimų charakteristika. Neutrofilų, monocitų ir limfocitų ekstravazacijos proceso palyginimas. Imunopatologinių procesų apžvalga. Hiperjautrumo reakcijų tipai ir jų charakteristika. Imunodeficitų klasifikacija, apibūdinimas, pavyzdžiai. Autoimunitetas, priežastys, autoimuninės ligos. Imuninis atsakas infekcinio susirgimo metu. Vakcinacijos principai tikslai, vakcinų rūšys. Antigeno-antikūno sąveika pagrindiniuose imunologiniuose metoduose. Imunodifuzijos, agliutinacijos, komplemento jungimosi, imunoelektroforezės, cirkuliuojančių imuninių kompleksų nustatymo, imunofermentinio metodo, radioimunoanalizės, imunofluorescentinio metodo, imunoblotingo, imunofluorescentinio tyrimo metodo, flow citometrijos atlikimo principai.


ANTIGENAI – tai medžiagos, turinčios svetimos genetinės informacijos požymių ir atsiradusios organizme arba patekusios į jį iš išorės, indukuoja specifinį imuninį atsaką.

HAPTENAI – tai nevisaverčiai antigenai. Jie yra antigeniški, bet neturi imonugeniškumo. Hapteną galima padaryti imunogenu, prikabinę jį prie nešėjo (gaminasi hapteno nešėjo konjugatas).

AUTOANTIGENAI – to paties organizmo antigenai, sukeliantys jame imunines reakcijas.

Endogeniniai (ląstelių membraniniai baltymai, koduojami virusų, kurie indukuoja žinduolių ląsteles);

NUO T NEPRIKLAUSOMI ANTIGENAI (polisacharidai) – juos tiesiogiai atpažįsta B limfocitai, jų nereikia paruošti ir pateikti, B limfocitų mitogenai).

IMUNOGENIŠKUMAS – tai antigeno savybė indukuoti humoralinį ir ląstelinį imuninį atsaką.

ANTIGENIŠKUMAS – antigeno sugebėjimas specifiškai sąvaikauti su antikūnais ir ląstelių paviršiniais receptoriais.

Bląst. + Ag → B efektorinės ląst. (plazminės ląst.) + B atminties ląstelės

Tląst. + Ag → T efektorinės ląst. (Tc, Th) + T atminties ląstelės

Kadangi eritrocitų antigenai yra struktūriniai baltymai, jie padeda išlaikyti ląstelės vientisumą ir svarbūs jų brendimui bei išlikimui.

Antigenai, būdami eritrocitų membranų struktūrine dalimi, atlieka ir kitas funkcijas: per membranas perneša anijonus, vandenį, transportuoja šlapalą, turi fermentų aktyvumą.

Antikūnai randami plazmoje ir kituose organizmo skysčiuose. Antikūnai prieš kraujo grupių antigenus pavadinti pagal antigenus, prieš kuriuos nukreiptas antikūnų poveikis. (pvz., anti A(α) prieš A).

Natūralūs antikūnai – tai plazmoje esantys įprasti antikūnai, susidarę ne po kraujo perpylimo ar nėštumo, o susiformavę evoliuciškai.(pvz., A kraujo grupėje-anti B)

Imuniniai antikūnai – tai Ak, susidarę kaip atsakas į eritrocitų Ag perpilant kraują ar antigenui patekus gimdymo metu, nutraukus nėštumą(pvz.,antikūnai prieš Rh sistemos antigeną – anti-(D)).

Rezus sistema turi daug tam tikrų agliutinogenų – D,E,C. Kadangi D antigeninės savybės yra pačios stipriausios, kraujas, turintis eritrocitų su D faktoriumi, pavadintas Rh+. Kraujas, kuriame nėra eritrocitų, turinčių D agliutinogenų, vadinamas Rh-.

Pagrindinis struktūrinis vienetas Y monomeras, kuris yra sudarytas iš dviejų identiškų sunkiųjų (H) ir dviejų identiškų lengvųjų (L) grandinių. Lengvąsiais ir sunkiąsias grandines palaiko nekovalentinės ir labai stiprios kovalentinės (disulfidiniai tilteliai) jungtys. Nuo H skiriami 5 tipai: IgG, IgM, IgA, IgE,IgD.

IgG. Sudaro 70-80% visų imunoglobulinų. Pereina placentą. Gana efektyviai aktyvina komplementą, rodo antrinį imuninį atsaką.

IgM. Pirmieji pasirodo imunimio atsako metu. Sudaro 6-10% visų. Gali būti momomerai ir pentamerai. Serume pentamerai, membranoje-monomerai. Dėl didelės molekulinės masės nepereina pro membraną, dėl didelio valantingumo aktyviną komplementą. „J“ grandinė jungia monomerus į pentamerą. Pirmieji pasitinka virusus ir mikrobinius sukėlėjus kraujyje. IgM gali būti ir sekreciniai.

IgD. Sudaro 0,2% visų. Jei B limfocitai subrendę jie savo membranoje turi turėti IgD. Tačiau kartais įvairių patplogijų atvejais jų koncentracija padidėja – IgD mieloma. IgD gali būti ir cirkuliuojantys, taip pat gali vykti lokali jų sintezė., nes nustatyta, kad IgD galima aptikti motinos priešpienyje, piene, kvėpavimo takuose, seilėse, ašarose. IgD gali juntis su bazofilų membranomis – tai gali lemti bazofilų aktyvaciją.

IgA. Sudaro 10-20% visų Ig kraujo serume. Monomerai, dimerai, tetramerai, trimerai. Membranoje tik monomerai. IgA gali būti ir sekreciniai, randami gleivių sekretuose. Sekreciniai skiriasi tuo, kad savo molekulėje be „J“ grandinės turi sekrecinį komponentą (baltymas). Sekrecinį komponentą prikabina gleivių sekrecinės ląstelės. Pagrindinė funkcija apsaugoti gleivines nuo į ją pakliūnančių Ag.

Imunologija ag-ak sąveika tyrimo metodai. (2014 m. Vasario 11 d.). http://www.mokslobaze.lt/imunologija-ag-ak-saveika-tyrimo-metodai.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 05 d. 10:42