Individualios mokinių savybės


Mokinio savybes. Individualiu imoniu savybes. Individualios savybės. Asnybes mokinio savybes.

Pedagogikos diplominis darbas. Įvadas. Individualių mokinių savybių įtaka mokymo (si) organizavimui. Individualios mokinių savybės. Individualių savybių įtaka mokymo (si) organizavimui. Humanistinis ugdymas kaip individualių mokinio savybių atskleidimo pagrindinis principas. Humanistinio ugdymo gairės. Mokytojo asmenybės vaidmuo ugdant individualybę. Tyrimas: individualių savybių įtaka mokymo (si) proceso organizavimui. Išvados. Anotacija. Summary. Literatūra. Priedai.


Individualias fizines skirtybes lemia genai, nes juose slypi tam tikros paveldėjimo galimybės. Be abejo pasireiškia ir žmonių išsiauklėjimo skirtumai. Be to kiekviename amžiaus tarpsnyje egzistuoja ir lyčių skirtybės: įgimtos ir įsigytos.

Žinoma, nemažiau aktualūs už mokinių pažinimą ir kiti dalykai, pavyzdžiui, rūpinimasis mokinio individualybės išsiskleidimu ir ypač teigiamų savybių kryptinga plėtote, o neigiamų – silpninimu, saugojimas nuo neigiamų įtakų, viso ugdomojo darbo individualizavimas, priderinant jį prie skirtingų mokinių tipų, harmonijos tarp mokinio individualybės ir ugdymo siekimas. Tai sudėtingi, gal tiksliau, amžini reikalavimai pedagogui. [1, 77 psl.].

Šiuo atžvilgiu vertėtų išskirti Ž. Ž. Ruso vaikystės koncepciją, bene tiksliausiai atspindinčią daugumą minėtų idėjų. Joje vaiko prigimties ir individualybės raida daugiausia remiama genetinio paveldimumo, pratinimo, funkcinės adaptacijos, individualumo, laisvės pripažinimu. Jei pabandytume šių principų ir dėsnių esmę konkretizuoti, tai ją būtų galima nusakyti taip: nepaneigti vaikystės savitumo bei unikalumo, leisti vaikui išbandyti savo prigimtį, sudaryti sąlygas autonomiškai vaiko veiklai, pratinti vaiką prie atidumo ir pastabumo, matyti jo individualius ypatumus, suteikti vaikui laisvės, kad jis veiktų ne iš paklusnumo, o iš vidinio būtinumo. Taigi čia reikalaujama ne tik pažinti ir suprasti vaiką, bet ir padėti jam išbandyti bei laisvai išreikšti save. O pedagogui patariama veikti netiesiogiai, tarsi nepastebimai, kad tarp vaiko prigimties ir ugdomojo veiksmo susidarytų harmonija.

Natūralu, kad šios harmonijos idėja ryški ir kitų klasikų veikaluose. Beje, jos įkūnijimas praktikoje itin glaudžiai siejamas su vaikui reiškiama pagarba ir atjauta, su jo teisių bei laisvių pripažinimu. Lygiagrečiai keliamas reikalavimas stebėti, ar visos vaiko prigimties jėgos vystosi tolygiai, harmoningai, ar nėra jėgų, kurios nustelbia bei pavergia kitas vidines pajėgas. Šitaip stengiamasi išvengti vienpusiško vaiko formavimo.

Be abejo individualus priėjimas labai aktualus dabartinei Lietuvos mokyklai. Tai vienas iš svarbiausių reformuojamo švietimo principų. Jis pirmiausia reikalauja sudaryti palankias sąlygas ugdytinio individualybės sklaidai, vedančiai į jo harmoningos asmenybės tapsmą. Taigi jis orientuoja ir į asmens vidinių galių plėtros suderinimą su vertybių sistemų atskleidimu, nes be šito neįmanoma asmenybės harmonija.

Aktyvumas – visų gyvų organizmų ypatybė. Jis būdingas ir žmogui. Pedagogai aktyvumą apibūdina taip: 1) tai organizmo gebėjimas veikti; 2) veikimo įtampos būsena; 3) tam tikras psichofiziologinis perdirbimo lygis; 4) intensyvus išorinis veiklumas. Pedagogai sutinka, kad aktyvumą (menką, vidutinį, didelį) sąlygoja įgimtos individo savybės ir reakcijas sukeliantys stimulai – aktyvatoriai, taip pat vidiniai motyvai, kurie kreipia, reguliuoja, intensyvina veiklą ir elgesį. Mokinių mokymosi, elgesio ir darbo aktyvumą sąlygoja šeimos, mokyklos ir visuomenės auklėjamojo poveikio suformuluotų motyvų kompleksas. Tačiau daugmaž visi mokslininkai pabrėžia, kad svarbiausias aktyvumo šaltinis yra poreikiai. Mokslininkai pabrėžia motorinį aktyvumą, kurio dėka vaikas vystosi fiziškai, bendravimo, pažinimo, poveikio aplinkai ir kitas aktyvumo rūšis. Pedagogams svarbu ne tik žinoti jas, bet ir skatinti jų vystimąsi. Aktyvumas pasireiškia per veiklą. Pedagogų teigimu veikla – tai reguliuojamas struktūruotas veikimas, t.y. ji turi tokias struktūrines dalis: 1) tikslą, 2) siekiamo tikslo motyvus, 3) veikimo turinį, 4) veiksmus, kuriais įgyvendinamas siekimas, 5) grįžtamąją informaciją apie turinio ir veiksmų kryptingumą, 6) veiksmų koregavimą. Veikla gali būti sėkminga ar nesėkminga, efektyvi, produktyvi, neproduktyvi, pažintinė, bendravimo ir kt. Galima teigti jog poreikiai skatina aktyvumą, pastarasis skatina veiklą, o veikla žadina naujus poreikius. Todėl, norint ugdyti asmenybę, pirmiausia reikia keisti jos poreikius, nes nuo jų priklauso ir aktyvumas, ir veikla.

Individualios mokinių savybės. (2011 m. Birželio 21 d.). http://www.mokslobaze.lt/individualios-mokiniu-savybes.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 03 d. 04:29