Integracija kaip žmogaus socializacijos proceso etapas


Sociologijos referatas. Įvadas. Socializacijos samprata. Socializacijos proceso ypatumai. Pirminė socializacija. 2 Antrinė socializacija. Integracijos samprata. Socialinės integracijos paslaugos. Inkliuzijos samprata. Išvados. Literatūra.


Tikslas. Atskleisti integracijos esmę ir ją įtakojančių pagrindinių faktorių įtaką žmogaus socializacijoje.

Uždaviniai : 1. Atskleisti socializacijos sampratą.

3 . Atskleisti integracijos sampratą.

Socializacijos dėka žmogus išmoksta elgtis visuomenėje, o jos tęstinumą daro galimą tai, kad socializacijos dėka žmonės iš kartos į kartą perduoda žmonijos sukauptą patyrimą (Matulionis, 2002, p. 37). Socializacija paaiškina kaip žmogus iš biologinės būtybės virsta socialine (Guščinskienė, 2001, p. 61). Socializacija yra būtina kiekvienos visuomenės funkcionavimo sąlyga. Ji formuoja žmogų, kaip visuomenės, kuriai jis priklauso, narį. Socializacija yra socialinės sąveikos procesas, kurio metu žmonės perima žinias,vertybes, nuostatas, elgesį, būtinus efektyviam dalyvavimui visuomenėje. Tarptautinių žodžių žodyne (1985) socializacija (lot. socialis – visuomeninis) vadinamas individo tapimas visuomeniniu žmogumi, asmenybe. Pagrindiniai socializacijos mechanizmai – mėgdžiojimas, įtaiga, konformizmas, sąmoningas sekimas pavyzdžiais, masinių komunikacijos priemonių ir kultūros veiksnys.

Socializacijos šaltiniai. L.Broomas ir kt.(1992, p. 70-73) nurodo šiuos pagrindinius šaltinius:

Analizuojant socializacijos procesą, ieškant jos esminių dėmenų ir struktūrinių pagrindų, pirmiausia būtina suvokti socializacijos ryšį su žmogaus socialine raida, kuri pirmiausia suprantama kaip procesas, plečiantis žmonių pasirinkimo galimybes. Socializacijos terminas pirmą kartą paminėtas 1828 metais, siekiant paaiškinti, kokiu būdu žmonių elgesį veikia atitinkami socialiniai agentai: šeima, mokykla, laisvalaikio veikla ( Kvieskienė, 2005, p. 22). Individo socializacijoje galima išskirti du periodus: socialinę adaptaciją ir interiorizaciją. Socialinė adaptacija – tai individo prisitaikymas prie socialinių – ekonominių sąlygų, socialinių normų ir socialinių organizacijų bei institutų, susidarančių įvairiuose visuomenės gyvenimo lygiuose, pasireiškiančia jo gyvenimo veikloje. Interiorizacijos sąvoka apibūdina procesą, kurio metu socialinės vertybės ir normos įsijungia į žmogaus vidinį pasaulį. Tai - elgesio normų perėmimas (Leliūgienė, 2002, p. 358 ). Vertybių, rolių įsisavinimas (interiorizacija) vyksta sedimentacijos (nusėdimo) principu - visos prasmės įsisavinamos. Taigi socialinės normos įvaldomos pamažu, „subjektui aktyviai ir kūrybiškai santykiaujant su socialine aplinka“ (Specialusis ugdymas. 2001m. Nr. 2(5), p. 88).

Kalbant apie socializacijos proceso sudėtines dalis, paminėtini ir socializacijos mechanizmai: tradicinis (šeima ir artimiausia aplinka); institucinis (visuomenės institutai); stilizuotas (individualūs išgyvenimai bei įsisąmoninimai). Institucinė socializacija vyksta žmogui sąveikaujant su šeima, įvairiomis įstaigomis ir organizacijomis; kaupiamos žinios ir išmokstama atitinkamų elgesio normų. Tradicinis socializacijos mechanizmas yra šeima, tačiau ji ne visada perduoda vaikui vertybes ir normas, kurioms pritaria visuomenė. Šeimos aplinka teigiamai arba neigiamai veikia socialinio išsivystymo lygį. Daugelis asocialių šeimų vaikų patiria sunkų adaptacijos procesą mokykloje, pasižymi lėta socialine asmenybės branda, be to, tokie vaikai negeba adekvačiai bendrauti su bendraamžiais ( Specialusis ugdymas. 2001m. Nr. 2(5), p. 86- 87). Pagal P. L. Berger (1995, p.167), atsižvelgiant į asmens socializacijos amžių ir reikšmingumą, socializacija yra skirstoma į pirminę ir antrinę socializaciją.

Socializacijos procesas - vienas svarbiausių normalaus visuomenės funkcionavimo, socialinės tvarkos palaikymo bei stabilizavimo veiksnių (Juodaitytė, 2002, p. 38). Pagrindiniais socializacijos proceso elementais nurodomi individas ir aplinka, kur socialinė aplinka asmenybės socializaciją veikia grįžtamumo principu ( Specialusis ugdymas. 2001m. Nr. 2(5), p. 87). Tą patvirtina ir A. Juodaitytė ( 2002, p. 40) teigdama, jog socializacija- tai ne tik besiformuojančios asmenybės aktyvumas, bet ir socialinės aplinkos poveikis jai. Individo ir aplinkos ryšius atspindi ši schema.

Kaip jau buvo minėta, intensyviausia socializacija vyksta ankstyvosiuose gyvenimo perioduose, kai vaikai yra tikslingai rengiami gyvenimui ir veiklai suaugusiųjų pasaulyje. Vaikui augant pamažu plečiasi socializacijos agentų ratas ir vis sudėtingesnis tampa socializacijos turinys. Dabar jau greta šeimos vis didesnį poveikį vaiko socializacijai turi ir ugdymo institucijos, formuojančios jų tapatumą ir elgesį. Tai pirmiausia ikimokyklinės (vaikų darželiai) institucijos, o vėliau ir mokykla, užmokyklinės veiklos centrai, vaikų organizacijos, teatras, televizijos ir radijo laidos, kompiuteriai. Nemažas vaidmuo tenka ir vaikų žaidimams, bendravimui su kitais vaikais (Juodaitytė, 2002, p. 49). Paauglystėje bei jaunystėje svarbiais socializacijos agentais tampa bendraamžiai. Tėvai pripažindami bendraamžių įtaką skatina savo vaikus rinktis tinkamus draugus (Kvieskienė, 2005). Paauglystės periode šeima, auklėjimo institutai, religinės organizacijos, jaunimo subkultūros priskiriamos socializacijos mikroveiksniams, o tautinės tradicijos, gyvenimo normos, kartų tarpusavio santykiai – makroveiksniams ( Specialusis ugdymas. 2001m. Nr. 2(5), p. 86).

  • Sociologija Referatai
  • 2015 m.
  • Lietuvių
  • 15 puslapių (3636 žodžiai)
  • Universitetas
  • Sociologijos referatai
  • Microsoft Word 40 KB
  • Integracija kaip žmogaus socializacijos proceso etapas
    10 - 3 balsai (-ų)
Integracija kaip žmogaus socializacijos proceso etapas. (2015 m. Lapkričio 16 d.). http://www.mokslobaze.lt/integracija-kaip-zmogaus-socializacijos-proceso-etapas.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 08 d. 14:07