IP adresavimas


Informatikos referatas. Tinklo kaukė. Vieši ir privatūs IP adresai. Gateway - vartai. Specialūs IP adresai. ISP - centrinis adresų skirstymas. Adresacijos planavimas. Statinių adresų priskyrimas. Tinklo dalijimas į potinklius. Vadovavimosi taisyklės padalinti be klaidų tinklą. Paprastas pavizdys. Pavizdys.


Norėdami suprasti priežastis, dėl kurių dalijamas tinklas, įsivaizduokime didelę auditoriją, pilną studentų (dėstytojo dar nėra!). Visi intensyviai naudoja transliavimo režimą(triukšmauja), todėl sunku susikalbėti su už keleto metrų esančiu draugu, nekalbant apie tolimesnius. Taigi, Jūsų pokalbį girdi visa auditorija, O Jūs girdite visų kitų pokalbius. Dabar įsivaizduokime, kad auditorijoje apie kiekvieną triuksmingesnę kompaniją išaugo keletas garsui nepralaidžių sienelių. Todėl dabar atskiros kompanijos pokalbiai sklinda tik jos lokalioje patalpoje. Kompanijos viena kitos negirdi. Beliko tik viena neaptarta detalė - o kaipgi pakalbėti su draugu iš kitos kompanijos? Labai panaši situacija atsiranda tinkle, kai transliacinis domenas yra didelis. Tada bet kurio mazgo generuojamą užklausą transliaciniu adresu privalo apdoroti visi tinklo mazgai. Tuo metu jie negali atlikti tiesioginio darbo, pranešdami vartotojo informaciją, o tik apdoroja transliacinius kadrus. Dabar pereikime prie realesnės aplinkos. Pradėkime nuo to, kad kiekvienas nepadalintas tinklas turi tinklo numerį, eilę IP adresų, priskirtinų mazgams ir transliacinį numerį. Mažiausias IP adresas šioje grupėje yra skiriamas tinklui identifikuoti. Jeigu tarkime, turime A klasės tinklą, tai tinklo adresas bus įrašytas į pirmąjį oktetą. Paskutinis tinklui priklausantis IP adresas yra transliacinis adresas. Tarp šių dviejų numerių esančių IP adresus galima priskirti mazgams. Tinklą galima padalinti į 2n dalių - potinklių. Pagrindinė problema - kaip pažymėti tai sunumeruoti potinklius. Jeigu jie neturės numerių, maršrutizatorius negalės identifikuoti potinklių ir perduoti jiems informaciją> Tinklams numeruoti skirtų bitų liesti neagalima, todėl reikiamas bitų kiekis yra skolinamas iš kompiuteriams numeruoti skirtų bitų, nes su jais administratorius gali elgtis laisviau. Taigi, skolinti bitai (borrowed bits)yra skirti potinkliams numeruoti. Kaip matysime vėliau, identifikuoja tinklus ir prievadus ir keičiasi įrenginio perdislokavimo metu. Kiekvienas potinklis turi visus tinklus būdingus atributus: potinklio IP adresą, kompiuteriams priskirtus IP adresus ur transliacinį adresą. Žiūrint į IP adresą, negalima pasakyti, kiek bitų yra skolintų. Šią informaciją sužinome iš nestandartinės potinklio maskuotės(Custom Subnet Mask). Joje visi bitai, skirti tinklams ir potinkliams numeruoti, yra pažymėti vienetais, o likusieji - nuliais. Taip, pavyzdžiui, tarkime, kad duotas C klasės IP adresas 192.168.12.10 su 3 skolintais bitais. Tada bendras bitų, skirtų tinklams numeruoti, ir skolintų bitų skaičius yra nurodomas prefiksu, tai už pasvirto brukšnelio parašytu skaičiumi 192.168.12.0/27. Šis prefiksas yra vienodas visiems, šiuo atveju 23=8 potinkliams. Bitai, skirti kompiuteriams numeruoti, šiuo atvėju nėra svarbūs, todėl paskutiniajame oktete parašėme 0, o ne 10. Pagal prefikslą galime iš karto parašyti nestandartinę potinklio maskuotę. Tam tereikia parašyti 27 vienetus (jų skaičių matome prefikse), ir dešiniau jų dar 5 nulius, kad bendras bitų skaičius būtų 32. Gautąją seką suskaidome į keturis oktetus ir parašome dešimtainėjė sistemoje 255.255.255.224. Klasikinė potinklių adresavimo sistemoje minimalus bitų, kuriuos galima pasiskolinti, skaičius buvo 2, nes potinklis, kurio numeris mažiausias, taip vadinamas nulinis potinklis, ir paskutinis potinklis būdavo išbraukiami. Nūdienesnė sistemose komanda ip subnet-zero, kuri dažniausiai yra numatytoji standartiškai ir negali nematoma konfigūraciniuose failuose, įgalina išskirti ir naudoti nuliniam potinkliui priklausiančius IP adresus. Paskutinis (visų vienteų), potinklis irgi gali būti naudojamas. Maksimalus skolinamų bitų skaičius yra toks, kad dar du bitai liktų mazgams numeruoti, o tai reiškia 22 IP adresus - vienas adresas naudojamas potinklio numeriui, vienas - transliaciniam adresui, o dar du adresai lieka mazgams numeruoti. Išimtiniu atveju gali būti naudojamas vienetinis (mazgo) potinklis vienam kompiuteriui adresuoti. Kaip pavizdį, išnagrinėkime keletą A, B, C klasės tinklų padalinio į potinklius uždavinių. Pats papraščiausias yra C klasės tinklas, nes skolinami bitai yra tik iš ketvirtojo okteto. Toks pat paprastas atvejis gaunamas, kai iš B klasės tinklo yra skolinama daugiau nei 8 bitai, arba kai iš A klasės tinklo skolinama daugiau nei 16bitų. UŽDAVINYS Duotas C klasės tinklas 192.168.10.0. Padalinkime jį į keturius potinklius. Nustatykime kiekvieno potinklio numerį, potinklio IP adresą, mazgams priskirtus IP adresus ir potinklių transliacinius IP adresus. SPRENDIMAS Užrašykime uždavinio sąlygoje nurodytą IP adresą. Kadangi tinklą reikia dalinti į 4 dalis, o 2^2=4, tai aišku, kad turime skolintis 2 bitus. Tokių potinklių prefiksas (prefiksas nurodo tinklams ir potinkliams numeruoti skirtų bitų, juos skaičiuojant iš kairės į dešinę skaičių) bus 26 bitai (/26), o potinklio maskuotė 255.255.255.192. Kadangi skolinti bitai priklauso ketvirtajam oktetui, tai dvejetaine forma užrašykime tik šį oktetą tris palikime dešinėje formoje. Skolintus bitus išskirkime pajuodintu šriftu: 

IP adresavimas. (2014 m. Gegužės 27 d.). http://www.mokslobaze.lt/ip-adresavimas.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 09 d. 00:18