Įrodymai. Įrodymų teisė


Prejudicija. Irodymu k. Prejudicija savoka. Prejudicija baudžiamoji. Tomas akvinietis penki dievo buvimo įrodymai. Įrodymų leistinumas. Įrodymų klasifikacija. Įrodymų liečiamumas.

Teisės konspektas. Prekių ir paslaugų ženklai. Įrodymų teorijos sąvoka ir turinys. Įrodinėjimo dalykas. Įrodymų sąvoka. Įrodymų leistinumas. Įrodymų klasifikacija. Įrodymų liečiamumas. Asmeniniai ir daiktiniai įrodymai. Pirminiai ir išvestiniai įrodymai. Įrodinėjimo procesas. Psichologinė įrodinėjimo proceso charakteristika. Prezumpcija ir prejudicija įrodinėjimo procese. Įrodymų rinkimo ir patikrinimo būdai. Bendroji įrodymų rinkimo ir patikrinimo būdų charakteristika. Įrodymų įvertinimo sąvoka. Įrodymų įvertinimo principai. Įrodinėjimo subjektai. Kitų asmenų dalyvavimas įrodinųjimo procese. Civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ir jų atstovai. Kaltinamųjų ir įtariamųjų parodymai. Daiktiniai įrodymai.


Įrodymų teorija yra neatskiriamai susijusi su baudžiamojo proceso mokslu, yra sudedamoji jo dalis. Tačiau įrodymų teorija yra ir santykinai savarankiška teisė mokslo sritis, turinti savo tyrinėjimo dalyką, tikslus, sistemą, metodus.

Įrodymų teorijos dalyką sudaro jos nagrinėjama objektyvios tikrovės sritis, į kurią įeina:

Be to, įrodymų teorija tyrinėja įrodymų teisės teoriją, normatyvinį įrodinėjimo reglamentavimą užsienio šalyse.

Įrodymų teorijos sistemą sudaro jos bendroji ir ypatingoji dalys. Bendrojoje dalyje apibūdinamos pagrindinės įrodymų teorijos sąvokos, jos dalykas, uždaviniai ir vieta bendrojoje mokslo žinių sistemoje. Toliau išdėstomi įrodymų teorijos metodologiniai ir teisiniai pagrindai, klausimai, liečiantys įrodinėjimo tikslus ir dalyką, įrodymų klasifikacija, įrodymų liečiamumas ir leistinumas, bendra įrodinėjimo subjektų ir įrodinėjimo proceso charakteristika. Ypatingojoje dalyje nagrinėjamos atskiros įrodymų rūšys, įrodinėjimo ypatumai atskirų kategorijų baudžiamosiose bylose.

Įrodymų teorija vadovaujasi bendra dialektinio materializmo metodologija. Kartu ji savo dalyką nagrinėja specialiais mokslinio tyrimo metodais:

genetinis metodas - tyrinėti gnoseologines, visuomenines-ekonomines ir politines prielaidas, turinčias įtakos įrodymų teisės svarbiausiems institutams formuoti;

istorinis metodas - stebėti įstatymų, įrodinėjimo teorijos ir praktikos pasikeitimus tam tikrais istoriniais laikotarpiais;

lyginamasis metodas - įgalinantis išaiškinti įrodymų teisės sistemų ypatumus, socialinius, nacionalinius ir kitokius skirtumus, į kuriuos reikia atsižvelgti nagrinėjant įrodymų teorijos problemas.

Įrodymų teorija t.p. naudoja ir atskirus mokslinio tyrimo metodus: stebėjimą, apibendrinimą, eksperimentą ir kt.

Pagrindines koncepcijas (mokymą apie tiesą, apie objektyviosios tikrovės pažinimą, apie tiesos kriterijus) įrodymų teorija perima iš dialektinio materializmo. Įrodymų teorija t.p. naudoja bendrąsias teisines sąvokas, suformuluotas teisės teorijoje (apie teisės normas, jų struktūrą, teisės šaltinius, teisinius santykius ir kt.)

Įrodymų teorija, kaip baudžiamojo proceso mokslo dalis, turi daug bendro su kitomis teisės mokslo šakomis. Kai kurie autoriai net mėgina sukurti bendrą įrodymų teoriją, tinkančią tiek civiliniam, tiek administraciniam ir baudžiamajam procesui.

Įrodymų teorija yra glaudžiai susijusi su baudžiamosios teisės mokslu. Juos sieja bendra paskirtis, jie priklauso tai pačiai kovos su nusikalstamumu sferai. Įrodymų teorija vartoja baudžiamosios teisės mokslo suformuluotas nusikaltimo kaltės ir kt. sąvokas. Kriminologija nagrinėja nusikalstamumo priežastis ir priemones joms pašalinti. Konkretaus nusikaltimo padarymą lengvinančios priežastys ir sąlygos įeina į įrodinėjimo dalyką. Todėl įrodymų teorijos interesai šioje srityje siejasi su kriminologija. Tiek kriminalistika, tiek įrodymų teorija tyrinėja įrodinėjimo procesą, tačiau daro tai vykdydamos savo specifinius uždavinius ir savo būdingais metodais. Įrodymų teorijos pažinimo dalykas visų pirma yra procesinės normos, procesinė veikla. Tuo tarpu kriminalistika nagrinėja taktinius, metodinius ir techninius įrodinėjimo būdus bei metodus. Su civiliniu procesu įrodymų teorija daugiausiai sieja teisinio reguliavimo metodų vienodumas. Todėl sutampa kai kurios sąvokos ir koncepcijos, tačiau abu šie mokslai tiria iš esmės skirtingus teisinius santykius. Įrodymų teorija neretai remiasi psichologijos mokslo dėsningumais ir rekomendacijomis, liečiančiomis žmogaus dalyvavimą baudžiamajame procese. Įrodymų teorija negali apsieiti be logikos ir matematikos metodų. Dabar šie klausimai ypač aktualūs dėl spartaus kibernetikos ir skaičiavimo technikos vystymosi bei jų laimėjimų įdiegimo į kovos su nusikalstamumu praktiką. Kibernetiniai tyrimo metodai taikomi atliekant kriminalistines ekspertizes (daktiloskopinius, rašysenos, autotechninius ir kt. tyrimus). Pažangi tendencija, išplečianti įrodinėjimo galimybes kovojant su įvairiais nusikaltimais įrodymų teorijai kelia naujas problemas, susijusias su elektroninių skaičiavimo mašinų taikomosios informacijos leistinumu ir jos įvertinimo ypatumais baudžiamajame procese. Įrodymai, gaunami panaudojus kibernetinius tyrimo metodus ir ESM, t.b. tikrinami ir įvertinami laikantis bendrų procesinio įstatymo reikalavimų (kaip ir bet kuris kt. įrodymas). Pažymėtina, kad baudžiamajame procese joks loginis arba kibernetinis modeliavimas negali pakeisti įrodinėjimo subjekto mąstymo veiklos.

  • Teisė Konspektai
  • 2011 m.
  • 38 puslapiai (26090 žodžių)
  • Teisės konspektai
  • Microsoft Word 112 KB
  • Įrodymai. Įrodymų teisė
    10 - 2 balsai (-ų)
Įrodymai. Įrodymų teisė. (2011 m. Rugpjūčio 05 d.). http://www.mokslobaze.lt/irodymai-irodymu-teise.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 05 d. 04:35