Iškalbos meno raida


Pedagogikos savarankiškas darbas. Iškalbos meno raida.


XXV a. pr. Kr. Egipto išminčius Ptachotepas pabrėžė iškalbos meno sudėtingumą: „tarsi smaragdas slaptavietėj tūno žodis tikrasis, /O atrandi jį tarp vergių, malančių grūdus.“ Egipto poezijoje aptinkame kalbančios moters paveikslą: „Visa, ką jos lūpos ištardavo, buvo švenčiausia Tiesa“, o klausydavo jos visas miestas, nes kalbėdavusi gražiai ir tai, „ką mėgsta visi girdėti.“ Ką egiptiečiams prieš 5000 metų reiškė kalbėti gražiai ir ką miestiečiai mėgo girdėti, reikėtų tyrinėti. Maždaug tuo pačiu metu babiloniečiai taip pat tvirtino moters kalbos veiksmingumą: „išgirdo jos žodį, pagavo jos kalbą, /Moters patarimas įkrito į širdį.“ Tai tiesioginio žodinio bendravimo pasekmė. O štai kitoks kalbos vaizdas: „Septynetą skląsčių atšovė jie vartuos Uruko, /Išgirdę tatai, susirinko žmonės, /Susigrūdo gatvėj aptverto Uruko./ Gilgamešas jiems pasirodė./Aptverto Uruko su eiga priešais jį atsisėdo./ Gilgamešas jiems kalba“ Tai organizuota hierarchinės tvarkos minia – klausytojai, kur seniūnai prieš minia sėdi. Dialogas visų akivaizdoje vyksta tarp Gilgamešo ir seniūnių. Žinoma, pavyzdžiai nieko nesako apie Rytų šalių iškalbos mokyklą ir tradicijas. Nėra šių tradicijų sklaidos tyrinėjimų, arba jie mūsų nepasiekė. Todel Europoje oratorinio meno ištakos siejamos su Graikijos mokyklomis. Taip daro ir amerikiečių viešųjų kalbų tyrinėtojai, mokytojai ir propaguotojai.

Mūsų žinios apie oratorius siekia Homero laikų (VIII a. pr. Kr.) Graikiją. Homero kūrybos tyrinėtojai teigia, kad jo kūriniuose, ypač „Iliadoje“, atsispindi įvairių tipų kalbetojai. Homeras juos skyrė pagal temperamentus. Jis teigia, kad jaunuoliai buvo mokomi gražbylystės. Buvo vertinamos tokios kalbos ypatybės, kaip tikslumas, glaustumas, lakoniškumas. Yra išlikusi tų laikų sakmė apie pastarojo žodžio kilmę. Žodis, esą, atsiradęs nuo Lakonijos, vieno Spartos rajono Euroto upės lygumoje, pavadinimo. Ten gyvenę žmonės mokėję tiksliai, trumpai reikšti savo mintis ir to reikalavę iš visų kalbėtojų. Kartą lakoniečius atlankę Samo salos pasiuntiniai norėję užmegzti prekybinius ryšius. Vienas iš jų pasakęs itin ilgą, labai gražią kalbą ir paprašęs į ją atsakyti. Laonietis pareiškė: „Tai, ką Jūs pasakėte pradžioje, mes pamiršome, nes tai buvo seniai, o Jūsų kalbos galo mes nesupratome, nes neatsimename pradžios.“ Tikslumas, lakoniškumas ir dabar yra labai vertinamos kalbos ypatybės.

Iškalbos meno raida. (2015 m. Gegužės 09 d.). http://www.mokslobaze.lt/iskalbos-meno-raida.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 06 d. 16:17