Japonų menas


Japonijos menas. Japonų dailė. Senoves japonijos menas. Japonu tapyba. Senoves japonu menas. Japonų teatro rūšis. Japonu senoves liaudies teatro rusis. Japonijos dailė. Japonu dailininkai. Japonu sen.liaudies teatro rusis.

Dailės kursinis darbas. Tradicinė japonų dailė gyvuoja daugiau nei 200 metų. Per daugybe amžių išsivystė pagrindinės tradicinės japonų dailės šakos, gyvuojančios ir šiandien. Sumi-e (tapyba tušu). Tapyba ant šilko. Ukiyo-e (medžio raižinys). Pagrindiniai japonų dailės vaizdavimo motyvai. Drakono simbolis ir jo reikšmė. Žymiausi Japonijos dailininkai. Išvados. Šaltiniai. oTapyba tušu (sumi-e) oTapyba ant šilko oMedžio raižinys (ukiyo-e)


Per daugybe amžių išsiv šios tradicinės dailės rūšys atspindi japonų kultūros bruožus bei pasaulėjautą. Tai pagrindiniai estetiniai idealai dažniausiai išreiškiami tokiomis estetinėmis kategorijomis kaip makoto (tiesa, natūralus nuoširdumas), aware (žavesys), okashi (žaismingo humoro žavesys), yūgen (slėpiningas grožis), sabi (senovės apnašas), wabi (prislopintas grožis), shibui (paprastumo grožis ir aristokratizmas), en (žavesys), miyabi (ramumas), hosomi (subtilumas, trapumas), karumi (lengvumas), sumi-e (jap. tušas ir paveikslas ), kitaip dar vadinama suibokuga (jap. vanduo, tušas ir paveikslas ) – tapyba tušu. Dažniausiai tapoma ant ryžių popieriaus arba šilko. Pirmą kartą, beveik prieš 2000 metų, ši tapyba atssumi-e paveikslais norima perteikti žmogaus dvasinę savijautą, jo potyrius, jausmus. Tai nėra vienos prasmės darbas, nes kiekvienas jį gali suprasti skirtingai dėl tam tikrų menininko sugebėjimų pasislėpti paveikslo viduje ir savaip viską perteikti. Pavyzdžiui, vieniems, sako, paukštis – laisvė, kitiems – laimė, tretiems gal netgi ir baimė. Kiekvienas jų piešiamas daiktas neturi būti tikrovės kopija, tai turi būti stebėjimo ir noro pažinti suvokimas lape.

ši technika gana įdomi. Įdomus pats japonų suvokimas apie visa tai ir svarba, tarsi vaistas, gydantis žmogaus sielą. Galima manyti, kad tai puiki meditacija. Taip teigė ne vienas tuo užsiimantis žmogus.

Visa svarbiausia, ką apima sumi-e, ir yra žmogaus jausmingumas, mokėjimas tirti šį pasaulį ir pamatyti kažką giliau . Tai neatsiejama nuo stiprių ši technologija atsirado kinijoje, tačiau kaip ir kitos technologijos savo tradicijas pratęsė japonijoje.   senovėje japonai tapybai naudojo ir popierių, ir šilką, monochrominius paveikslus dailininkai tapydavo tušu, o spalvotiems naudojo dažus, kurie buvo gaminami iš augalų ir mineralų, klijų ir įvairių kitų priedų.

Buvo naudojama nedaug spalvų – maždaug apie 10, beveik jų nemaišant. Tačiau visa tapyba kupina spalvingumo, lengvumo ir laisvumo. Tapyba ant šilko išsiskiria lengvumu, spalvingumu bei laisvumu. Dažniausiai piemedžio raižiniai japonijoje žinomi jau nuo ix a. Rytuose juos išpopuliarino vienuoliai budistai. Ksilografijos technika naudotasi dauginant sutras, kitus religinius tekstus. Tačiau savarankiška meno šaka medžio raižyba tapo tik xvii a. Savo reikšme graviūra susilygino su kabuki teatru, arbatos gėrimo ceremonija, ikebana ir kitomis japonijos kultūros bei meno sritimis.  .

Ukiyo-e medžio raižinius kūrė trys asmenys. Dailininkas tik piešdavo, nurodydavo pagrindines spalvas.

Japonų menas. (2011 m. Kovo 28 d.). http://www.mokslobaze.lt/japonu-menas.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 10 d. 22:42