Jaunimo vertybinė orentacija


Sociologijos kursinis darbas.

Įvadas. Vertybė ir vertybinės orientacijos. Kas yra vertybė? Vertybinė orientacija. Veiksniai formuojantys vertybines orientacijas. Pagrindinės demokratinės vertybės ir principai. Krikščioniškosios vertybės. Tolerancija ir pagarba. Materialinės vertybės. Jaunimo elgesio vertybės. Vertybių ir vertybinių orientacijų tyrimas. Tiriamieji, tyrimo metodai. Tyrimų rezultatai. Išvados. Informacijos šaltinių sąrašas. Priedai.


Mes nuolat vertiname savo ir kitų poelgius, apmąstome kaip reikia gyventi. Vertinti – tai pritarti ar smerkti, girti ar peikti priklausomai nuo to, ar mes kokį nors poelgį ir jo pasekmes laikome gerais, teisingais ar blogais, neteisingais (J. Jenkins,1997).

Jaunimo elgesį mes ne tik vertiname, bet ir stengiamės nukreipti į bendrųjų žmogaus vertybinių nuostatų formavimąsi ir humanišką elgesį. Vaikas turi suvokti save ir kaip žmonių giminės narį ir kaip nepakartojamą, vertingą asmenį, kuris siekia išsiugdyti pasaulėžiūrines nuostatas, bendruomeninę ir pilietinę sąmonę ir ja grįsti elgsenos įgūdžius, išmokti argumentuoto ir pagarbaus santykio su pasauliu, jo atveriamomis problemomis.

Savo darbe aiškinsiu vertybių reikalingumą dabartiniam jaunimui, išskirsiu bendražmogiškąsias, svarbiausias ir specifines vertybes, analizuosiu, ar didelę įtaką turi vartotojiškas visuomenės požiūris. Pirmiausia apžvelgsiu, kaip šios problemos analizuojamos literatūroje, po to apibendrinsiu atlikto tyrimo rezultatus ir padarysiu išvadas.

Pagrindinis darbo tikslas išanalizuoti mokyklinio amžiaus jaunimo vertybines orientacijas. Siekdama šio tikslo, ketinu įvykdyti tokius uždavinius:

išsiaiškinti vertybių ir vertybinių orientacijų sąvokas.

išnagrinėti jaunimo vertybinių orientacijų prioritetus ir formavimosi veiksnius.

ištirti kokias vertybes pripažįsta moksleiviai ir kaip jos susijusios su jų elgesiu.

J. Leonavičius (1993) „Sociologijos žodyne“ vertybes apibrėžia kaip specifinius socialines aplinkos, pasaulio objektų apibrėžimus, išryškinančius jų teigiamą arba neigiamą reikšmę žmogui ir visuomenei; tai žmogaus interesų objektai, įvairių jų santykių su aplinkiniais daiktais ir reiškiniais, ženklai.

Fiziškai žmogus subręsta gana anksti, bet socialinė branda ateina ir pasiekiama gerokai vėliau, kai išmokstama ir sugebama skirti amžinąsias dvasines vertybes nuo laikinųjų (V.Jonuška, 1993).

L. Jovaiša (2002) pateikia kitokią pakankamai išsamią vertybių klasifikaciją:

a)prigimtinės vertybės (savarankiškumas, laisvė...)

b)egzistencinės vertybės (gyvybė, buitis...)

c)praktinės vertybės (pažanga,kvalifikacija...)

d)ekonominės vertybės (nauda, vertinimas...)

e)socialinės vertybės (pripažinimas,atjauta...)

f)kultūrinės vertybės (grožis, nacionalumas...)

g)psichinės vertybės (sėkmė, tvirtumas...)

h)dvasinės vertybės (santūrumas,darna...)

Jaunimui vertybės neatsiranda savaime. Tėvai yra esminiai vertybių kūrėjai ir orientyrai jauno žmogaus pasaulėžiūroje. Elgesys, kuris yra priimtinas tėvams gali būti tiesiogiai įgyjamas arba modeliuojamas.

Jei visuomenės nariai sutaria pagrindinių vertybių atžvilgiu jaunas žmogus tiesiogiai perima tas vertybes, kurias žino. Tačiau tokios sąlygos retos, nes šiuolaikinės komunikacijos ir transporto priemonės teikia jaunam žmogui daugybę tarpusavyje konfliktuojančių vertybių. Lietuvoje dabar daug pasikeitimų, keitėsi visuomenėje priimtinos vertybės, pažiūros, nuostatos, todėl paaugliams susivokti vertybėse gana sunku.

Viena didžiausių demokratinių vertybių yra laisvė. A. Šliogeris (Gairės,1993) teigia, kad politinė, ekonominė ir socialinė laisvė – dalykas akivaizdus: ji sutampa su atskiro žmogaus ar tautos nepriklausomybe, su galimybe pačiam spręsti savo reikalus, pačiam būti atsakingam už savo gyvenimą ir mirtį. Nepriklausyti nuo kito ir kitam – maždaug taip laisvę supranta dauguma jaunų žmonių.

Kiekviena ideologija, kurios turinį sudaro vienokios ar kitokios vertybių sistemos, funkcionuoja tik tada, kai visuomenėje yra pakankamai konkrečių individų, perėmusių tą vertybių sistemą, ją palaikančių ir aiškinančių kitiems individams. Lietuva katalikiškas kraštas, todėl čia nuo seno vertybės siejamos su religija. Krikščionybė skelbė: elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad kiti su tavimi elgtųsi. A.Plešnys (1996) nurodo, kad krikščioniškuoju supratimu žmogus yra ne tik bendruomeniškas, bet ir labai individualus. Žmogus nekildinamas nei iš gamtos, nei iš visuomenės. Jis kilęs iš dievo. Kaip panašus į Dievą, žmogus yra individualus. Kristaus asmenyje kiekvienas žmogus tampa visų žmonių išganymo prielaida. Krikščionybė žmogaus asmenį laiko pačia didžiausia vertybe.

Jaunimo vertybinė orentacija. (2016 m. Kovo 15 d.). http://www.mokslobaze.lt/jaunimo-vertybine-orentacija.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 03 d. 04:36