Jonas Lauzikas


Pedagogikos referatas.

Jonas Laužikas. Laužiko gyvenimo kelias – pedagogo , teoretiko , praktiko kelias. Jono Laužiko veikalai. Darbas. Laužikui buvo prigimtinė žmogaus pareiga. Tėvelis niekada nenaudojo fizinių bausmių. Laužikas buvo humaniškas ir darbštus , taktiškas su visais žmonėmis. Solidaus amžiaus profesorius organizavo kompleksinius tyrimus mokyklose. Laužiko pedagoginis palikimas. Pedagogikos istorija. Didžiausias profesoriaus kaip pedagogikos istoriko nuopelnas – Lietuvos mokyklos istorijos ir pedagoginės minties raidos ypatumai. Laužikas yra vienas iš kolektyvinio veikalo „ Lietuvos mokyklos ir pedagoginės minties istorijos bruožai “ 1983 autorius. Profesorius nagrinėjo ir pedagogikos klasiką. Jis išsamiai gvildeno. . Komenskio gyvenimo sąlygas ir pedagogines idėjas. Laužikas pirmasis archyvuose surado. . Komenskio laišką „ Lietuvos broliams “, kuriame didysis pedagogas išreiškė norą bendrauti su Lietuvos pedagogais , visuomene. Pedagogikos teorijos klausimais. Laužikas akcentuoja amžiaus tarpsnių ypatumus. „ asmenybės vystymasis daugiausia priklauso nuo individo sveikatos , psichinių ypatybių , tikslingo ugdymo ir socialinės aplinkos bei santykių “. Norint gerai pažinti mokinius įvairiais metodais , reikia organizuoti kompleksinius tyrimus. Šiuo keliu iki šiol iš esmės ir eina mūsų ir užsienio mokslininkai , tiriantys žmogų. Daug dėmesio ugdant vaikų valią , kaip teigia autorius , reikia skirti žaidimams – pagrindinei vaikų praktinės veiklos formai. Tai ir buvo pagalbinių mokyklų steigimo Lietuvoje pradžia. Laužikas skatino kurti judesio pedagogiką , kurios pradmenis padėjo jau. . Pestalocis. M aplinka. Natūra gamta. Todėl mokykla yra tam tikras kultūros bei švietimo centras “.


Dabartinei pedagogikai ir mokyklai daug aktualių minčių yra rankraštyje „Mokyklinės ėmybos apraiškos“. J. Laužikas rašė: „Mokyklinės sambrandos apraiška priklauso nuo: a)mokinio sugebėjimo nusistatyti ėmybai, b) atlikimo sąmoningumo, c) atlikimo ekonomiškumo ir d) sugebėti kolektyvo poveikyje sudaryti sąveiką su mokytoju“. Tai svarbu žinoti mūsų pedagogams, dirbantiems su vaikais, ypač šešiamečiais, kurių daug dar nėra pribrendę mokytis mokykloje (mokyklinei ėmybai.- J. Laužiko terminas). Mokslininkas teigia, kad mokyklinės ėmybos fukcijos reiškiasi medžiagos pasisavinimo, išlaikymo ir išreiškimo aktu. J. Laužikas nurodo, sambranda mokyklinei ėmybai būna sutrukdyta fizinių ar psichinių vystymosi poveikių, ypač iškyla atkaklos (t.y., valios – J. L.) vaidmuo“.

materialinę, kultūrinę, socialinę ir pedagoginę aplinką;

Sunku dabar pasakyti, kodėl jį dar jaunystėje paviliojo specialiosios pedagogikos sritis, kodėl jis, dar būdamas studentu, susidomėjo nelaimingais vaikais. Sesuo prisimena, kad jis, parvykęs namo, daug pasakodavęs apie protiškai atsilikusius ir kitokius fizinius trūkumus turinčius vaikus, jų sunkią dalią ir galimybes jiems padėti. Gal tai lėmė jo paties sunki ir vargana vaikystė, nelengvas kelias į mokslą? Gal tai skatino jo meilė gamtai, visam, kas gyva (akla kumelė, jos sunkus darbas), gal to meto socialiai nelaimingų vaikų padėtis? Juk dėl įvairių priežasčių invalidais žmonėmis niekas nesirūpindavo. Jie buvo palikti artimųjų maloniai, likimo valiai. Didelis paskatinimas profesoriui domėtis ir tirti specialiosios (gydomosios) pedagogikos problemas buvo jo praktinis darbas su įvairių gabumų vaikais mokykloje. Bandymų padėti nelaimingiems vaikams (ir jų tėvams) būta ir anksčiau, bet daugiau vietinio pobūdžio, laikinų.

J. Laužikas, studijuodamas Vytauto Didžiojo universitete, vadovaujant prof. J. Vabalui – Gudaičiui, 1928 – 1929 metais atliko tyrimus Kauno miesto mokyklose ir nustatė, kad yra mokinių, nemokytinų bendrojoje mokykloje. Dar 1929 m. pedagoginiame demokratinės krypties žurnale „Švietimo darbas“ (Nr. 11) J. Laužikas rašė, jog valsytbei reikia tokiais vaikais rimtai susirūpinti. Mokslininkas nurodo: „Taigi norint normalesnio mokymo darbo ir normalesnių mokyklų, defektingųjų ir pedagogiškai atsilikusių klausimas ne tik turėtų būti svarstomas, bet ir imamas vykdyti. Tuo tikslu reikia kurti atskiras įstaigas defektingiems vaikams ir pagalbines mokyklas pedagogiškai atsilikusiems“. Kaip nurodo straipsnio autorius, jis dvejus metus studijavo gydomąją pedagogiką užsienyje ir gryžęs vėl pateikė pagalbinės mokyklos stegimo Kaune projektą, kurį pagaliau 1931 m. vyriausybė patvirtino. Pirmosios pagalbinės mokyklos vedėju buvo paskirtas J. Laužikas ir vadovavo iki 1938 m.

Jausdamas teorines gydomosios pedagogikos srities spragas, J. Laužikas 1938 - 1940 m. vėl vyksta į užsienį. Ten sistemingai studijuoja literatūrą, eksperimentuoja ir 1940 m. Ciuriche gina daktaro disertaciją, kurioje išsamiai teoriškai pagrindžia judesio vaidmenį nelaimingų vaikų ugdymui, ypač tobulinant jų ryžtą, valią, atkaklumą. Disertacijoje J. Laužikas pabrėžia fizinio, dvasinio ir protinio elementų žmoguje vienovę, smerkia vieno elemento pervertinimą (mokykloje – protinio), nes taip ardoma žmogaus harmonija. Jis siekia apibūdinti žmogaus totališkumo sąvoką, ją interpretuodamas genetiškai. Vaikystėje, anot mokslininko, žmoguje dominuoja fizinis (judesys) pradas, labiausiai išreiškiantis jo esmę ir duodantis pagrindą kitiems žmogaus pradams (protiniam ir dvasiniam). Šiuolaikinė mokykla, autoriaus tvirtinimu, kaip tik labai trukdo mokinio fiziniam (judesio) aktyvumui. O fizinis ir protinis atsilikimas būna kartu. J. Laužikas rašo: „Silpnapročių ir sunkiai auklėjamų vaikų tyrimai rodo tam tikrą jų motorikos atsilikimą ir ypatingumą. Vaikai su motorikos sutrikimais yra savotiški ir psichiškai“. Veikale autorius pateikė išsamią, įdomią ir nepraradusią atkaklumo mokinių fizinio aktyvinimo metodiką, skirtą visos asmenybės, o ne atskirų jos pradų tobulinimui. J. Laužikas pateikė vientisą mokinių judesių tobulinimo sistemą: žaidimai, vaidinimai, mankšta, gimnastika, pasivaikščiojimai, fizinis darbas, laikinas išdykavimas, judrus mokymas ir kt. Ir šie mokinių motorinį aktyvumą skatinantys pratimai, jų sistema įgalino J. Laužiką tyrinėti ne vien fizinį mokinių stovį bei būsenas, bet ir visą jų asmenybę: „Tyrėme tokias funkcijas: I. Statinę koordinaciją. II. Dinaminę koordinaciją: 1) kūno organų koordinaciją, 2) ritminę koordinaciją, 3) stropumą ir tikslumą, 4) pastabumo ir proto koordinaciją; III. Stebėjimo, atgaminimo stebėjimą ir sugestyvumą. IV. Protavimą. V. Pažangumą – kalbos ir skaičiavimo. VI. Inteligenciją pagal Goodenough“.

  • Pedagogika Referatai
  • 2016 m.
  • Lietuvių
  • 17 puslapių (6705 žodžiai)
  • Pedagogikos referatai
  • Microsoft Word 41 KB
  • Jonas Lauzikas
    10 - 3 balsai (-ų)
Jonas Lauzikas. (2016 m. Gegužės 02 d.). http://www.mokslobaze.lt/jonas-lauzikas.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 05 d. 12:43