Judita Vaičiūnaitė referatas


Judita vaiciunaite saulegraza. Vaiciunaite saulegraza. Saulegraza judita vaiciunaite analize. Judita vaiciunaite saulegraza analize spera. Saulegraza vaiciunaite. Judita vaiciunaite saulegraza tema. Judita vaiciunaite eilerastis saulegraza. Judita vaiciunaite saulegrazos. Vaiciunaite saulegraza analize. Saulegrazos aprasymas referatas.

Lietuvių referatas. Judita vaičiūnaitė. Biografija. Kūrybos bruožai. Lyrinis subjektas. Laikas. Erdvė. Meninė erdvė. Kompozicija. Pagrindinės temos. Bibliografija. Apdovanojimai. Saulėgrąža. J. Vaičiūnaitės eilėraščio "saulėgrąža" analizė. Naudoti šaltiniai.


Eilėraštį sudaro vienas ilgas posmas, vienas sakinys. Taip visos eilutės sujungiamos į vientisą tekstą. Jau pirmoji eilėraščio eilutė pasako tikslią eilėraščio vyksmo erdvę - "Vilniuj, Totorių gatvėj". J. Vaičiūnaitei svarbi ne tik jos miesto dabartis, bet ir praeitis. Ji primena skaitytojui miesto įsikūrimą. Totoriai į besikuriantį Vilnių atsikėlė Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto valdymo laikais ir keletas jų net pasiliko čia iki dabar.

Eilėraščio erdvė, kaip dažniausiai poetės kūryboje, nėra įprasta ir graži. Gatvės statybvietei žavesio suteikia jame "užpernai augus saulėgrąža". Asociacijos primena lyriniam "aš" prieš kelerius metus matytą nepaprastą gėlę. Tos saulėgrąžos žaliu ilgu stiebu teka nepaprastas - žalias - kraujas. Lyriniam "aš" saulėgrąžos vainikas asocijuojasi su indėniškų plunksnų vainiku aplink galvą, taip pat pabrėžiančiu išskirtinumą. Visuomet į saulę atsisukusi, sugerianti jos spindulius, saulėgrąža tarsi perima saulės funkciją. Ji yra lyg saulės simbolis žemėje, šviečianti visą vasarą, skleidžianti tą šilumą, kurią pajuto ir lyrinis "aš". Ji buvo ir tos užpernykštės vasaros simbolis. Lyrinis "aš" dar dabar girdi "jos šnaresį vėjy", regi "auksalapį jos žiedą". Šią gėlę lyrinis subjektas mato besikeičiančiame laike: ji giedra, matoma dabar, bet ir dulkėta, tarsi atklydusi iš daug senesnių laikų, apdulkėjusi nuo laiko, bet nepraradusi savo grožio. Ji lyg išdygusi iš baroko laikų Vilniaus.

Barokas - puošnusis XVI a. pab. - XVII a. stilius, įnešęs savito dvelksmo į Vilniaus kultūros istoriją. Baroko laikotarpiu ir architektūra, ir muzika, ir žmonės atspindėjo stiliaus didingumą. Iš baroko "atėjusi" saulėgrąža, tarsi kilminga dama, iškėlusi galvą, iškyla virš to meto griuvėsių, nuolaužų, "išmėtytų plytų". Metafora "mieguisto karščio" suteikia statiškumo vaizdą, kuris pulsuoja praeities prisiminimų jėga. Ji sukelia lyriniam subjektui pasąmonės vaizdinius ir jausmų sąmyšį širdyje. Saulėgrąža lyriniam "aš" tą akimirką yra kaip pasaulio centras, iškilusi "virš viduramžių miesto". Viskas vyksta aplink ją. Lyrinis "aš" pabrėžia tos vasaros akimirkos laikinumą, palygindamas su karališku vasaros parku "ant dūžtančio stiklo". Tai buvo taip nuostabu, bet truko taip trumpai, ir dabar palikę tik prisiminimai. Vėjas, atnešantis gėlės šnaresį, vis dar sklando kažkur aplink. Argi jis negalėtų grąžinti tų akimirkų, kurios tokios pat nuostabios kaip baroko stiliaus daina - madrigalas. Tik šį kart ji skambėtų nebe virš puošniojo baroko Vilniaus, o virš geležinio šiuolaikinio Vilniaus. Dabartinė vasara be viso šito yra skurdi it dykvietė. Nuostabioji saulėgrąža atsukusi savo auksinį veidą matosi tokia tolima tik pro prisiminimų langą. Kuo daugiau praeina laiko, tuo tauresnis darosi ją dengiantis "dulkių debesis".

Judita Vaičiūnaitė referatas. (2013 m. Vasario 27 d.). http://www.mokslobaze.lt/judita-vaiciunaite-referatas.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 06 d. 02:49