Jurgis Kunčinas Tūla


Lietuvių skaidrės. Jurgis Kunčinas. (1947-2002). ,,Tūla“. Pagrindinio veikėjo (pasakotojo) paveikslas. Romane aprašomas bohemiškas klajokliškas bevardžio herojaus gyvenimas vėlyvojo sovietmečio Vilniuje. Pasakotojas- iš universiteto išmestas filologas germanistas. Vienas svarbiausių pasakotoją dominančių klausimų yra ryšys su Vilniumi. Citatos iš kūrinio. " <. > žengiau į putojantį, dūstantį vandenį ir slidinėdamas nugludintais akmenimis ropščiausi į tavąjį. Naktį tik nujausdavau, kaip ji arti - už klevų. Et, pasaulis niekad nebus tobulas!” - maištingas. Kitados nubudęs naktį, gurkštelėjęs nudūkusio alaus. Vėl krypstu į lankas, kad tik nereikėtų visko iškart iškloti apie Tūlą. „Man rodos, esu pakantesnis pasauliui ir jo tuštybei bei pilnatvei nei Domicėlė. Bet ne, gal aš prasimanau. “ - savikritiškas. „Jai nepatiko mano tėvo rašysena. Jaunystėje jautė alkį, gyveno prastame bute. Savo gyvenamąją vietą. Bet kasdien , įkaušęs ar blaivas. „Tais laikais dar studijavau, glausčiausi universiteto rūmų fotolaboratorijoje. „Doma tave matė. Bet bažnyčios! Už viską svarbiau bažnyčios. „Tula, meile mano. kaip tu? Gyva? Sveika? Gyva, sveika. “ – Rūpestingas, mylintis. Juk dar tada, jai vos pasibaigus. Kartais man atrodo, kad tave, Tūla. „Turėjom dar mudu vyno, sūrio turėjom. Netikėjau, kad tu mane myli, tu netikėjai. Mylėjau tave, bijojau, kad nueisi. „O gal tiesiog nesuspėjome - juk vos savaite tetruko mūsų keistokas. Išvada. Romano pasakotoja dažnai matėme kaip abejotinos moralės valkatą.


" <...> žengiau į putojantį, dūstantį vandenį ir slidinėdamas nugludintais akmenimis ropščiausi į tavąjį, Tula, krantą, ir man atrodo, kad virš mano galvos sumėlynuoja didžiulis alyvų keras, - skinu ir laikau rankose po purią kaip švarus baltas debesis alyvų puokštę - svaiginančią, garbanotą, kupina gyvybės, varvančią sidabrinėmis čiurkšlėmis - ir svyruodamas iš nuovargio einu į baltas dvivėres duris, ant kurių kabo kulkų išvaryta mėlyna pašto dėžutė, ir jau esu, Tūla, vos už kelių žingsnių nuo tavęs, tavo kimaus balso, kūno skaidulių, slapčiausių tavo kertelių..." - išsako begalinę meilę Tūlai, kad visomis išgalėmis jis pas ją nueitų ir ją susirastų jei tik galėtų, kartu neužmirštamas jai gėlių puokštės, kuri ją nudžiugintu ir parodytu jo meile jai.

,,Naktį tik nujausdavau, kaip ji arti - už klevų, gatvės nuolydžio, pasišiaušusių čerpių...“- Įsimylėjęs.

,,Kitados nubudęs naktį, gurkštelėjęs nudūkusio alaus, pro Aurelitos Bonopartovnos langą aš matydavau tik ramų ir švelnų šventos Panos Marijos Ramintojos bažnyčios siluetą.“- Girtuoklis-ramus.

,,Vėl krypstu į lankas, kad tik nereikėtų visko iškart iškloti apie Tūlą.,, -išsisukinėjantis.

„Turėjom dar mudu vyno, sūrio turėjom, cigarečių, bandelių ir marmelado mažytėse „sidabrinėse" dėžutėse... Dabar aš švelniai truktelėjau tau už rankovės - eisim Šiltadaržio gatvele, Tūla... man pasirodė, kad tu linktelėjai...“ – labai švelnus savo mylimajai.

  • Lietuvių kalba Skaidrės
  • 2015 m.
  • Lietuvių
  • 27 puslapiai (850 žodžių)
  • Lietuvių skaidrės
  • MS PowerPoint 68 KB
  • Jurgis Kunčinas Tūla
    10 - 3 balsai (-ų)
Jurgis Kunčinas Tūla. (2015 m. Birželio 11 d.). http://www.mokslobaze.lt/jurgis-kuncinas-tula.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 02 d. 22:08