K. Binkio Atžalynas


Lietuvių aprašymas. Kūrinio tema Apie mokinį, kuris būdamas nekaltas prisipažino padaręs nusikaltimą ir pasiaukojo dėl klasės vardo. Problema Kodėl žmonės nepasitiki vieni kitais? Laikas XX a. Vieta Miesto aplinka, mokykla. Nuomonė. Kalbėsiu atvirai – knyga man patiko nuo pat pradžių. Nuo pat tada, kai paėmiau ją į rankas. Vien ta mintis, kad ji trumpa ir yra pjesė, tačiau ir pirmieji žodžiai įtraukė negrįžtamai. Ši istorija vyksta ne taip jau senai nuo mūsų laikų, o knygos siela yra aktuali visiems. Tai istorija apie drąsą, pasiaukojimą, pagarbą. Iš pirmo žvilgsnio šios savybės primena viduramžius, tačiau jos perteiktos šiuolaikiškai. Iš knygos šias vertybes lengva pastebėti ir suprasti, tačiau jos turi labai stiprią reikšmę ir palieka apie ką pamąstyti. Binkio „Atžalynas’’ – smagi, greita, gerą nuotaiką paliekanti knygą, bet taip pat turinti gilią mintį, kurią apmąstyti aktualu bet kurio amžiaus ir bet kokio amžiaus žmonėms. Turinys. Aforizmai ir patikusios mintys. Aforizmai ir patikusios mintys. Faktai apie autorių ir knygą.


Petras Keraitis gyveno pas savo dėdę po to, kai mirė abu jo tėvai. Jis lankė gimnaziją jau šeštus metus.

Mokykloje Petrui labai patinko ir sekėsi. Jis ten turėjo daug draugų. Jų auklėtojas, Tijūnas savo auklėtinius be proto mylėjo. Jie jį taip pat. Draugų tarpe ir Petro geriausias – Jasius Šiaučiukas. Keraitis nenorėjo, jog jo sūnėnas bendrautų su kokiais nupiepeliais, bet Petro ir Jasiaus draugystė labai stipri. Jie viską pasipasakodavo, visada paguosdavo ir padėdavo vienas kitam. Jasiui vieną sunkesnių metų Petras norėjo atiduoti savo tėvo paliktus šimtą litų, bet Jasius jų net nepriėmė.

Kieną kartą laimingą gimnazijos gyvenimą sutrukdė vienas incidentas – dingo Tijūno šimtas litų. Pagal visas aplinkybes direktorius nustatė, kad vagis galėjo būti tik iš jų klasės. Mokyklos galva liepė prisipažinti raštu, anketomis, bet niekas neišsidavė. Tada užklydęs inspektorius uždavė porą klausimų klasės ir paaiškėjo vienas įtariamasis – Jasius. Bet Patras stagia pašoko ir prisipažino pavogęs pinigus. Niekas negalėjo patikėti, kad jis galėtų taip pasielgti. Mokytojai su direktoriumi nusprendė lengvai nubausti gimnazistą – išmesti iš mokymo įstaigos, bet leisti pereiti į kitą. Apie incidentą sužinoję Keraičiai paklausė, kaip gi dėl to šimto litų, ar Petras juos iš viso turi? Ir jis atidavė auklėtojui šimtą litų, tačiau tai nebuvo jo vogti pinigai – tai buvo Petro tėčio jam palikti pinigai.

Dėdė išmetė Petrą iš šeimos. Jis persikėlė gyventi ir dirbti pas siuvėją Žiogą. Neperėjo į kitą gimnaziją, bet nesustojo mokytis. Jasius pas jį svečiuodavosi ir dalindavosi naujomis, mokykloje įgytomis žiniomis. Beje, Jasius žinojo, kad Petras ir tiesų nepavogė to šimto litų, tačiau jie buvo susitarę niekam nesakyti. Jasiui buvo sunku, nors Petro gimnazijoje niekas nepeikė, o užjautė ir užstojo, jei tik kas pasišaipydavo.

Vieną kartą Tijūnas užėjo pas Žiogą į svečius, pasikeisti švarko. Tada netikėtai siuvėjas užkritusią už pamušalo rado piniginę. Tijūnas su nuostaba ją paėmė ir rado šimtą litu... Tuos pačius šimtą litų. Auklėtojas iš kart suprato didvyrišką Petro elgesį ir negalėjo tuom patikėti.

Kitą dieną vyko Gegužinės ir ten visi džiaugsmingai pasitiko Petrą ir Keraičius. Labai didžiavosi ir sveikino didvyrį. Keraitienė pasigavo Petrą ir pasakė, kad už viską atleido ir kviečia sugrįžti. Bet Petras pasirinko pasilikti pas Žiogą.

K. Binkio Atžalynas. (2015 m. Sausio 25 d.). http://www.mokslobaze.lt/k-binkio-atzalynas.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 07 d. 12:47