Kainodaros organizavimas TŪB „Nematekas“


Vadybos kursinis darbas. Kainodaros metodai. Įvairių kainodaros metodų taikymo prielaidos. Kainos nustatymas prekės išlaidų pagrindu. Visuminių išlaidų metodas. Kainos nustatymas tiesioginių sąnaudų metodu. Kainodaros išlaidų pagrindu keliamos problemos. Kainos nustatymas vertės pagrindu. Kainos nustatymas nenuostolingumo metodu. Kainos nustatymas pusiausvyros metodu. Kainos nustatymas orientuotas į paklausą. Kainų nustatymas orientuojantis į konkurencijos lygį. „ užantspauduoto voko “. Konkurencinių pasiūlymų. Parametrų palyginimo metodas. Premijos strategija. Vidutinė strategija. Ekonomiška strategija. TŪB „ Nematekas “ apibūdinimas Teisinė įmonės organizavimo forma. Įmonės ūkinė – komercinė veikla. Kokybės politika. Produktų realizavimas. Šakos , kurioje veikia įmonė trumpas apibūdinimas. TŪB „ Nematekas “ prekės kainos nustatymo principai. Dešros EXW kainos skaičiavimas. Kintami kaštai 18.   Pastovūs kaštai. Gaminio savikaina Kintami kaštai + pastovūs kaštai 21. Grynoji Neto kaina 23. Galutinė Bruto produkto kaina 27. Dešros pardavimo vartotojui kainos nustatymas. Prekių įsigijimo kaina 27 59 76. Prekės savikaina 30 90 85. Grynoji Neto kaina. Dešros kainos nustatymas nenuostolingumo metodu. Nenuostolingumo taškas vienetais arba vertine išraiška. Dešros optimalaus kainų lygio nustatymas. U = a + bp. C = Cp + Ck *. ∑ u = an + b ∑ ∑ up = a ∑ p + b ∑ p. P = S –. S = up. U = a + bp C = Cp + Cku. Kaina , Lt. Pastovūs kaštai , tūkst. Lt. Kaina , Lt Kiekis u * p. Kaina Lt Pardavimų apimtys Visi kaštai , tūkst. Lt Pelnas , tūkst. Parduotų prekių kiekis Pajamos iš pardavimų. P = Ck / 2 – a / 2b.


Savo kursiniame darbe nagrinėsiu TŪB „Nematekas“ kainodaros organizavimą bei pateiksiu teorinę medžiagą apie kainodaros metodus.

Mano kursinio darbo tikslas – išsiaiškinti mano pasirinktos įmonės kainodaros proceso organizavimo ypatumus.

Mano darbo objektas – nustatyti kaip formuojama produkcijos kaina.

Darbo uždaviniai:

pateikti teorinę medžiagą apie kainodaros metodus;

aprašyti pasirinktą įmonę, jos veiklą, produktus ir kt.

nustatyti pasirinktos prekės kainą EXW, pardavimo vartotojui, nenuostolingumo metodais;

nustatyti optimalų kainų lygį pasirinktam produktui.

Darba rašiau remiantis įvairių autorių literatūra, paskaitų konspektų, informacija, pateikta internetiniuose puslapiuose.

Darba sudaro dvi dalys: teorinė ir praktinė. Teorinėje dalyje pateikti kainodaros metodai. Praktinėje dalyje pateiktas trumpas įmonės, šakos, kurioje veikia įmonė apibūdinimas; įvairiais metodais nustatyta pasirinktos prekės kaina.

Šioje kursinio darbo dalyje aprašysiu V. Bagdono, A. Bartkienės, J. Rastinio mokomuosiuose leidiniuose pateiktus kainodaros metodus.

Individuali prekės kaina nustatoma pagal išraišką [5; 35]:

Indiferentinė kaina yra prognozinė kaina. Ji įvertina veiksnius, kurie bus svarbūs artimiausiomis dienomis. [5; 35].

Artimiausių dienų vidutinė indiferentinė rinkos kaina yra rinkos savireguliacijos priemonė, nes orientuoja ir pirkėjus, ir pardavėjus.

Indiferentinė kaina – tai vidutinė praėjusios dienos rinkos kaina, laisva nuo atsitiktinių veiksnių poveikio; patikslinta pagal ateinančios dienos objektyvius veiksnius; priskirta vidutinei prekei, kuri patenkina normalius vidutinius poreikius; dalyvaujanti formuojant ekonominės plėtros etapo ekonominio vertingumo sistemą; atspindinti visuomeniškai būtino darbo sąnaudų pasikeitimą, t.y. vertingumą.

Pagrindinis kainos nustatymo išlaidų pagrindu privalumas – jo paprastumas. Kainos pagrindas yra produkcijos vieneto bazinės sąnaudos, prie kurių pridedama suma neįskaitytoms išlaidoms padengti ir pelnui sudaryti. Šiuo metodu nustatoma ta kaina, už kurią mažesnė ji gali būti tik išimtiniais atvejais ir ribotą laiką. Ji garantuoja geriausias, bet ne didžiausias įplaukas. Be to, išlaidų pagrindu nustatyta kaina atspindi didelę orientaciją į gamybą ir mažą į paklausą rinkoje.

Praktikoje šis būdas įvairiai taikomas [5; 38]:

kainos skaičiuojamos pagal visumines išlaidas;

kainos skaičiuojamos pagal kintamąsias išlaidas.

Naudojant visas išlaidas kainai nustatyti, prie prekės kintamųjų išlaidų pridedamos pastovios išlaidos. Paprastai atskiroms prekėms pastoviosios išlaidos priskiriamos proporcingai joms pagaminti reikalingų kintamųjų išlaidų dydžiui.

Formalizuotai šį metodą galima taip aprašyti [5; 38-39]:

K = S + P arba K = S + a*S

Naudojant šį būdą paprastai nesistengiama gauti didžiausio pelno už kiekvieną parduotą prekę, o tik tam tikrą pelno sumą už gaminamų ar parduodamų prekių visumą. Pelno priedas įvairioms prekėms gali būti skirtingas. Konkretų pelno priedo dydį nulemia rinkos sąlygos.

Kainos nustatymas pridedant prie prekės išlaidų tam tikrą pelno priedą yra paplitęs dėl šių priežasčių [5; 39]:

Informacija apie išlaidas visada lengviau gaunama ir tikslesnė negu informacija apie paklausą. Susiedama kainą su gamybos išlaidomis, firma supaprastina pardavimo kainos nustatymo uždavinį.

Kai visi tam tikros rinkos dalyviai kainas nustato tokiu būdu, gali būti, kad jos skirsis nedaug, jei tik turi analogišką struktūrą ir priedus.

Manoma, kad fiksuoto dydžio priedai socialiniu požiūriu yra teisingesni ir pardavėjui, ir pirkėjui.

Visuotinai taikoma kainodara prekyboje yra tam tikras visuminių išlaidų metodo variantas: prie prekių pirkimo kainos pridedama prekybos paslaugos kaina, vadinamasis antkainis. Jis pridedamas ne prie visuminių prekybininko išlaidų, bet prie prekei nupirkti reikalingų išlaidų, kurios sudaro svarbiausią visuminių išlaidų dalį. Šis antkainis padengia pastoviąsias ir kintamąsias pardavimo išlaidas ir garantuoja norimą gauti pelną. Skaičiuojant nuo pardavimo kainos, skirtumas tarp antkainio ir pirkimo kainos vadinamas prekybine nuolaida. [5; 40]

Kainos dydį rinkoje apibūdina galima pardavimo apimtis ir, atitinkamai, galimas gamybos mastas. Gamybos mastui didėjant, mažėja pastoviųjų išlaidų suma, tenkanti vienam gaminiui ir, atitinkamai – vidutinės išlaidos jam pagaminti. Taigi nežinant kainos negalima spręsti, kiek prekių bus galima parduoti, o nežinant gamybos masto, negalima paskirstyti pastoviųjų išlaidų kiekvienam prekės vienetui. [5; 41]

Firmos pagrindinis uždavinys – kontroliuoti savo gamybos sąnaudas. Kai rinkoje veikia ribotas didelių firmų skaičius, jos stengiasi pardavinėti vienoda kaina, nes gerai žino, kokios viena kitos kainos. Norint padidinti savo dalį rinkoje, joms naudingiau taikyti kitas priemones, bet nekeisti kainas. Jų veiksmų laisvę riboja „paklausos kreivės“ ypatybės. Dėl to firma gali keisti visas savo charakteristikas, kurios daro poveikį pirkėjo pasirinkimui: firmos įvaizdį, garantijas, įpakavimą, aptarnavimą po pardavimo ir pan.

  • Vadyba Kursiniai darbai
  • 2015 m.
  • 26 puslapiai (5402 žodžiai)
  • Universitetas
  • Vadybos kursiniai darbai
  • Microsoft Word 63 KB
  • Kainodaros organizavimas TŪB „Nematekas“
    10 - 7 balsai (-ų)
Kainodaros organizavimas TŪB „Nematekas“. (2015 m. Kovo 17 d.). http://www.mokslobaze.lt/kainodaros-organizavimas-tub-nematekas.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 09 d. 13:44