Kalbotyros mokslo raida


Kūno kultūros referatas.

Įvadas. Sąvokos kalbotyra apibrėžimas. Mokslo apie kalbą raida. Senųjų kalbų studijų periodas. Kalbotyros, kaip mokslinės disciplinos atsiradimas. Išvados. Literatūra.


Kalba – svarbiausia žmogaus bendravimo priemonė, be kurios neįmanoma visuomenės pažanga, kultūra. Būta laikų, kuomet žmonija neturėjo rašto, privačios nuosavybės ar valstybės. Tačiau, kaip teigia Zinkevičius (1980), nėra buvę tokių laikų, kuriais žmonių visuomenė būtų išsivertusi be kalbos.

Pagrindinė kalbos funkcija – komunikacinė – tai žmonių susižinojimo, bendravimo priemonė. Kalba, netekusi šios funkcijos, tampa mirusia. Mirusios kalbos pavyzdžiu galima laikyti lotynų kalbą, kuri Romos imperijoje buvusi oficialia valstybės kalba, minėtajai imperijai žlugus, įvairiose jos dalyse vietinių kalbų poveikyje vis labiau ir labiau kito, kol ilgainiui iš jos išsirutuliojo šių dienų romaniškosios: italų, prancūzų, ispanų, rumunų ir kt. kalbos.

Gerai suprasti kalbos reiškinius galima tik pažinus tos kalbos istoriją, nes dabartinis garsynas, gramatinės formos, konstrukcijos ir leksika yra ilgos, šimtmečiais ir tūkstantmečiais trukusios raidos produktas (Zinkevičius, 1984).

Domėtis kalbos dalykais imta nuo seniausių laikų daugelyje aukštos kultūros tautų (Ivič, 1973). Nuo domėjimosi kalba pamažu eita link jo įmokslinimo, kalbotyros atsiradimo. Tam įtakos turėjo ir aprašomosios gramatikos, rodančios kalbos struktūrą, ir universaliosios gramatikos paieškos, ir domėjimasis kalbų įvairove, ir, ypatingai, kalbos kilmės klausimai. Tačiau svarbiausias postūmis kalbotyrai buvo kalbų giminystės idėja, kurią, iki tol vienur kitur paminimą, 1786 m. aiškiai išdėstė anglų teisininkas, sanskritologas Viljamas Džounsas (William Jones): kai kurios geografiškai tolimų ir skirtingų kalbų formos reguliariai sutampa. Tokį sutapimą galėjo lemti bendra visų šių kalbų kilmė – jos turėjo atsirasti iš vienos bendros kalbos, kuri dabar galbūt net neegzistuoja. Ši mintis ir tolesnis jos rutuliojimas turėjo labai svarbių padarinių kalbotyrai formuotis.

Šio darbo tikslas - apžvelgti mokslo apie kalbą (kalbotyros) raidą.

Kardelis (2015) pastebi, kad, atvertus Lietuvių kalbos enciklopediją, randami terminai sinchronija, diachronija, sinchroninė gramatika, diachroninė gramatika. Randama paminėta diachroninė (istorinė) ir sinchroninė kalbotyra, bet nėra joms skirtų atskirų straipsnelių. Enciklopedijoje yra straipsneliai istorinė gramatika ir lyginamoji kalbotyra, bet nėra termino kalbos istorija. Jo nėra ir Kalbotyros terminų žodyne, tačiau šiame minima sinchronija ir diachronija, sinchroninė ir diachroninė kalbotyra, apibrėžta istorinė fonetika, istorinė gramatika ir lyginamoji istorinė kalbotyra. Skaitant Z. Zinkevičiaus Lietuvių kalbos istorinę gramatiką, aptinkami kalbos istorijos, istorinės, arba diachroninės, gramatikos, lyginamosios gramatikos terminai.

Kaip nurodo Karvelis (2015), nuo Ferdinando de Sosiūro (Ferdinand de Saussure) veikalo Cours de linguistique générale (1916) ir struktūralizmo lingvistinės paradigmos susiformavimo laikų kalbotyroje įsigalėjo tokia dichotomija – sinchronija : diachronija ir atitinkamai pagal ją – sinchroninė ir diachroninė kalbotyra. Sinchronija (gr. synchronos ‘vienalaikis’) ir sinchroniniai kalbos tyrinėjimai domisi kalbos funkcionavimu tam tikru konkrečiu etapu, konkrečiu laikotarpiu. Sinchronija kuria vienalaikį kalbos sistemos modelį. Sinchronijai priešinama diachronija (gr. dia ‘per’, chronos ‘laikas’), kurios požiūriu kalbotyros objektas yra kalbos raida. Diachronija kuria kalbos sistemos kitimų modelį.

Kalbotyros mokslo raida. (2016 m. Vasario 10 d.). http://www.mokslobaze.lt/kalbotyros-mokslo-raida.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 08 d. 20:09