Kalbų sakymo būdai ir bendravimas su auditorija


Kalbos kultūros namų darbas. Įvadas. Objektas. Tikslas. Kalbų sakymo būdai. Bendravimas su auditorija. Kalbėjimo pagrindai. Kalba. Savokų analizė. Praktinė dalis. Išvados. Literatūros sąrašas.


Vaizdinės priemonės turėtų tik papildyti kalbėjimą, o ne jį pakeisti. Jų demonstravimas neturėtų nukreipti klausytojų dėmesio nuo kalbėtojo ir nuo to, ką jis kalba.

„Sąmojo galia“, nes sąmojis reiškia intelektą ir humorą. Jei bandote pralaužti ledus perfrazuodami kokį nors nuvalkiotą sąmojį auditorija jį gali priimti šaltai. Lyderiai nepradeda savo kalbų senais nuvalkiotais sąmojais, tačiau paskanina savo kalbas juokingais anekdotais.

Kad kalbos pabaiga būtų stipri, reikia apeliuoti į emocijas – išdidumą, viltį, meilę, o kartais ir į baimę. Patys sugalvokite pabaigą. Kai kurias iš pačių geriausių pabaigų gali padiktuoti jūsų pačių patirtis. Trumpos ir aiškios pabaigos, jaudinančios pabaigos ir, be abejo, ašaras išspaudančios pabaigos yra priemonės kalbos pabaigai sustiprinti. Užbaikite savo kalbą tokia sipria pabaiga, kad ji sukeltų klausytojų ovacijas.

Išdrįskite būti kitoks. Apsiginkluokite drąsa. Galima pasiekti labai daug, rizikuojant padaryti kažko nelaukto. Besąlygišlas drąsos demonstravimas gali duoti labai stiprų signalą.

Dažnai norint pasielgti neįprastai, nelauktai, nukrypti nuo nustatyto scenarijaus, reikia drąsos. Būkite drąsus, narsus, drįskite elgtis kitaip.

Kalbėtojo laikysena turėtų būti oficiali, balsas stipresnis, o jis pats labiau susikaupęs, atsakingas už tarpusavio ryšius ir bendravimo santykius.

Kalbėtojas turi stengtis, kad klausytojai taptų kuo aktyvesni, pajusti atsakomybę auditorijai.

Pagarbus tonas, geraširdiškumas, apgalvoti žodžiai ir posakiai skatina malonų bendravimą su klausytojais.

Šypsodamasis kalbėtojas nuteikia auditoriją palankiai, o žiūrėjimas į akis atskleidžia pasitikėjimą savimi:

1.Formaliąją (politinių veikėjų, advokatų ir prokurorų kalbos; kalbos dalykinių priėmimo metu, iškilminguose susirinkimuose, mitinguose ir pan.).

Kalbėtojui reikėtų suprasti, jog kalbant formalioje, oficialioje aplinkoje ir kalba būna formalesnė, labiau suvaržyta. Kadangi jaučiama didesnė atsakomybė už kiekvieną žodį, pasirenkamas ir atitinkamas kalbos sakymo būdas, o neformali aplinka leidžia laisviau jaustis, improvizuoti, vartoti įvairesnes raiškos priemones, pavyzdžiui, kalbėti tarmiškai.

Paprastai rengiami du kalbos planai: vienas – ruošiantis kalbai (labiau ar ne itin išsamus, toks, kokio reikia kalbėtojui, kad jis galėtų deramai pasiruošti) ir kitas – rengiantis sakyti kalbą (trumpas, toks, kuris padėtų atsistojus prieš auditoriją.

Kuo konkretesnė kalba, tuo ji vaizdingesnė, nes pasakius konkretų žodį daug lengviau jį apibūdinti negu abstraktų (pasakyti, kaip atrodo tas daiktas, apie kurį kalbama; kam jis vartojamas, į ką panašus ar kuo skiriasi nuo kitų ir pan.). Jei kalbame abstrakčiai, klausytojai gali suprasti labai įvairiai ir gal ne visai taip, kaip norėjome pasakyti, nes kiekvienas į tą talpų žodį įdės savo patirtį.

Kalbėti prieš žmones nėra lengva. JAV atlikti tyrimai rodo, jog net mirties baimė nublanksta prieš auditorijos. Žmonės turi tai žinoti ir suprasti, kad jaudintis yra natūralu. Žmogus, matyt, jaučia, kad viešai kalbėdamas atskleidžia ne tik pristatomąjį „aš“, bet taip pat ir tikrąjį „aš“, į kurį pažvelgti kartais ir pats nenorėtų. Be to, baiminamasi nedraugiškos auditorijos, prasto įvertinimo. Kai tinkamai nepasirengta, baimė kyla dėl nepasitikėjimo savimi.

Pradėk tvirtai, garsiai, drąsiai, iš pradžių nekreipk dėmesio į tai, kaip kas klauso ar žiūri, galvok apie tai, ką reikia pasakyti.

Kalbų sakymo būdai ir bendravimas su auditorija. (2013 m. Gruodžio 29 d.). http://www.mokslobaze.lt/kalbu-sakymo-budai-ir-bendravimas-su-auditorija.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 11 d. 00:34