Kalderono komedija "Meile nežaidžiama"

Aprašymas
Komiškų situacijų įvairovė p. Kalderono komedijoje ,,meile nežaidžiama”. Įžanga. Trumpai apie pačią komediją. Komiškų situacijų įvairovė komedijoje pagrindiniai komizmo šaltiniai. Atsitiktinumai – ant jų statoma visa fabula. Nesusipratimai bei sutapimai – jutimai apgaulingi. ,,Mechaninis faktorius” – daiktų reikšmė. Pavydas – komedijos pradžios elementas intrigos, klastos ir apgaulės. Neatitikimai tikrovei ir kiti apvertimai. Komedijos ir personažų kalba. Išvados. Literatūros sąrašas.

Ištrauka
Xvii amžiuje ispanijoje vyko daug pokyčių politiniame gyvenime, visuomenėje, meno srityje ir konkrečiai – teatre. Baroko drama formavosi paaštrėjusios ideologinės kovos dėl teatro aplinkoje. Problema tapo labai prieštaringa : viena vertus, karaliaus dvare (ypač pilypo iv valdymo pradžioje, Nuo 1621 m. ) visokeriopai buvo proteguojamas rūmų teatras, kita vertus, fanatiškiausi ir labiausiai nesitaikstantys senų pažiūrų šalininkai teatrą skelbė eretinių idėjų, prieštaraujančių religijos dogmoms ir ištikimybės valdžiai idealams, židiniu. Jie ne kartą reikalavo visiškai uždrausti spektaklius arba bent juos varžyti (pvz. , neleisti moterims aktorėms vaidinti vyrais persirengusių moterų vaidmenų). Šimtmečio bėgyje jiems net tris kartus yra pavykę pasiekti savo.
Tačiau šis nepakantumas pasaulietiško teatro atžvilgiu neišvengiamai susidurdavo ne tik su humaniškų ispanų teatro veikėjų ir juos palaikančių laisvamaniškų žiūrovų priešinimusi, bet ir su nuosaikių valdančių viršūnių nepasitenkinimu. Pastarieji teatre matė veiksmingą savo idealų įtvirtinimo priemonę ir dėl to siekė teatrą kontroliuoti patys.
Vis dėlto xvii amžiuje teatro priešininkų pastangomis buvo gana griežtai apribota dramaturgų ir teatro trupių veikla. Po truputį stiprėjo bažnyčios ir valdžios cenzūra. Ilgainiui pasikeitė ne tik sceninė technika, bet ir pjesių žanrų santykis repertuare bei draminių kūrinių idėjų kryptys. Mat mitologinių ir pastoralinių fejerijų bei religinių pjesių pastatymai su žiūrovo vaizduotę sukrečiančiais sceniniais efektais, pamažu išstūmė įprastinius tuo laiku renesansinės dramos žanrus.
Taigi, renesansinę dramą (kurios ryškiausias kūrėjas – dramaturgas lope de vega, 1562-1635, ir kurios svarbiausias bruožas – optimistinis pasaulio suvokimas ir formos paprastumas) palaipsniui keičia barokinė drama ; jai būdinga – formos sudėtingumas, puošybinė funkcija, idėjų bei vaizdų kontrastingumas. Visi šie bruožai ryškiausiai atsispindėjo didžiausio ispanų baroko dramaturgo pedro kalderono de la barkos (pedro calderón de la barca, 1600-1680) kūryboje. Dalį gyvenimo praleidęs kaip vienas iš tuometinių ispanų bajorų, dalyvavęs kare prieš prancūziją, po mylimosios ir sūnaus mirties, jis tampa kunigu, po to dvaro kapelionu, o vėliau madridiečių kunigų kongregacijos kapelionu.

Kategorija Filologija Filologijos kursiniai darbai

Tipas Kursiniai darbai

Įkeltas 2010 m.

Reitingas