Kanados politiniai veikėjai ir administravimas


Politologijos referatas. Įvadas. Kanados istorija. Kanados politiniai veikėjai. Naujos valdymo idėjos. Valžios institucijų struktūra kanadoje. Kanados valdžia. Valstybės tarnyba. Teisinė struktūra. Mokesčių sistema. Reformos valdžios institucijose. Išvados. Literatūra.


Darbo tikslas: išsiaiškinti, kokia politinė sistema vyrauja Kanadoje bei apžvelgti šios šalies valdymo ypatumus.

P. Calvocoressi (2001) pabrėžia, jog Kanada, antroji ar terčioji pagal dydį pasaulio valstybė, kuri atliko teigiamą ir iškilų vaidmenį tarptautiniuose santykiuose, daugiausia kaip organizacijų NATO ir G7 narė. Ji kariavo dviejuose pasauliniuose karuose ne dėl savęs pačios, o dėl kitų. Kanada buvo neįprastai politiškai ir geografiškai izoliuota, iš tiesų turėjo tik vieną valstybę kaimynę ir neturėjo svarbių užsienio konfliktų. Pasižymėjo didžiuliais ištekliais ir santykinai mažu gyventojų skaičiumi. Ji buvo antroji pagal svarbą po Britanijos senojoje britų sandraugoje, o pokarinėje daugiarasėje Sandraugoje iš visų senųjų (baltųjų) narių labiausiai rūpinosi naujųjų narių poreikiais ir pažeidžiamumu. Kanada parodė, kad palaiko požiūrį, jog svarbiausias pasaulio uždavinys kovoti prieš Sovietų Sąjungą ir tarptautinį komunizmą, nors pati tą darė atsargiai. Daugybė kanadiečių priešinosi supaprastintai šaltojo karo demonologijai. Kai kurie Kanados vadovai aidė neprisijungimu ir abejojo Kanados karinių pajėgų dislokavimo Europoje nauda.

Minėtas autorius teigia, jog kaip manoma, prezidentas Williamas H. Taftas 1911 m. sukūrė terminą „ypatingi santykiai“, apibūdindamas JAV- Kanados ryšius, jis nebuvo toli nuo tiesos, ypač ekonominiu požiūriu. Visą šimtmetį ekonominiai ryšiai stiprėjo, nes Kanados ekonomika buvo stoprinama tiek tradicinėse grūdų, medienos, naudingųjų iškasenų įmonėse, tiek naujose šakose, pvz.: elektronikos bei chemijos pramonė, naftos išteklių paieška bei gavyba, radžio išteklių eksplotavimą, kuris paspartino branduolinės programos, sukurtos karo metu vykdymą.

Kanados politikoje pirmaisiais pokario dešimtmečiais iškilo du liberalų lyderiai: Lesteris Pearsonas, iš pradžių užsienio reikalų ministras, o vėliau 20 metų (1948 – 1968) išbuvęs ministru pirmininku, ir Pierres‘as Trudeau, 16 metų su trumpa pertrauka (1968 – 1984) ministras pirmininkas. Abu nusipelnė Kanadai ne tiek Amerikos regione, kiek tarptautinėje politikoje. Abu ryškios figūros, daugiau garsūs tuo, ką pasakė, o ne tuo, ką ištikrųjų nuveikė: pasauliniais mastais Kanados ištekliai buvo nedideli, tačiau šie vadovai Kanados balsą padarė svarbų.

P. Calvocoressi (2001) nurodo, jog 1968 metais, kai Trudeau tapo ministru pirmininku, buvo įkurta nauja partija, Kvebeko partija (PQ), kuris siekė Kvebeko nepriklausomybės. Per 1970 metų rinkimus PQ gavo ketvirtadalį visų balsų, bet tik septynias vietas iš 108: laimėjo liberalai su Robertu Bourassa. 1976 m. PQ laimėjo per rinkimus provincijoje. Jos vadovas Rene Lesveque tapo provincijos ministru pirmininku, aplankė Prancūziją ir pateikė nemaža prieminių, numatančių prancūzų kalbai specialų statusą provincijoje.

Konservatorius Brianas Mulroney 1984 metais mėgino pritraukti liberalų balsus Kvebeke, siūlydamas konstitucijos pakeitimus, kurie padidintų provincijų valdžios įtaką skiriant aukščiausiuosius teisėjus ir senatorius, taip pat sprendžiant imigracijos ir finansų problemas. Visose provincijose, išskyrus Kvebeką, pataisa nebuvo populiari, 1990 metais jai nepritarė reikiama provincijų dauguma.

Ch. Pollit, G. Bouckaert (2003) teigimu, lyginant su OECD šalių vidurkiu, Kanados ekonominė padėtis devintąjį dešimtmetį nebuvo patenkinama. Ypač silpnai buvo kontroliuojamos valstybės išlaidos. Valdant Mulroney administracijai nuolat buvo nustatinėjamos vyriausybės išlaidų ribos, tačiau jų nesilaikoma. Tarp 1984 ir 1993 m. valstybės skola padidėjo nuo 168 iki 508 milijardų Kanados dolerių. Tačiau Chretieno administracija pasiekė valstybės išlaidų mažinimo tikslų ir pažadėjo, kad subalansuotas 1997-1998 m. biudžetas bus išlaikytas mažiausiai dar dvejus metus.

1993 metais Mulroney pakeitė pirmoji Kanados ministrė pirmininkė – Kim Campbell, kuriai vadovaujant partija pralaimėjo ir vos nebuvo panaikinta. 1997 metų rinkimus liberalai tebebuvo pagrindinė parlamento dauguma, tačiau jų artimiausi varžovai – Kvebeko blokas ir Reformų partija – buvo grioežtai regioniniai. Pastaroji aplenkė pirmąją federaliniame parlamente, bet negavo didesnės paramos už Britų Kolumbijos ir Albertos ribų. Konservatoriai buvo penkti iš penkių parlamentinių partijų.

Tačiau ji atlieka tik ceremoninį vaidmenį, o aukščiausias šalies vadovas Kanadoje yra premjeras ( šiuo metu - Styvenas Harperis), kuris išrenkamas renkant Kanados parlamentą. Pakankamai valdžios turi ir karaliaus paskiriamas generalgubernatorius (šiuo metu - Mišele Žan) [5].

Pagrindinis konstitucinis įstatymas yra D. Britanijos Šiaurės Amerikos aktas. Nuo 1931 m. Kanada savarankiška valstybė. Aktyviąją rinkimo teisę turi piliečiai, sulaukę 18 m. Parlamentas susideda iš 2 rūmų: Senato (102 senatoriai, kuriuos skiria generalgubernatorius iš ne jaunesnių kaip 30 m. piliečių) ir Bendruomenių rūmų (264 nariai, kuriuos renka gyventojai 5 metams). Vykdomąją valdžią turi Ministrų kabinetas. Ministras pirmininkas yra ginkluotųjų pajėgų vadas. Vietos savivaldos organai - grafysčių ir apygardų tarybos, municipalitetai- faktiškai yra pavaldūs provincijų administracijai. Svarbiausios politinės partijos ir organizacijos: liberalų partija, naujoji demokratų partija, Kanados socialistų partija.

  • Politologija Referatai
  • 2015 m.
  • 25 puslapiai (5724 žodžiai)
  • Universitetas
  • Politologijos referatai
  • Microsoft Word 71 KB
  • Kanados politiniai veikėjai ir administravimas
    10 - 7 balsai (-ų)
Kanados politiniai veikėjai ir administravimas. (2015 m. Gegužės 03 d.). http://www.mokslobaze.lt/kanados-politiniai-veikejai-ir-administravimas.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 07 d. 20:21