Kanceliarinė kalba


Kalbos kultūros referatas. Įvadas. Kanceliarinė kalba. Kanceliarinės kalbos istorija. Raštų tekstai. Dokumentų rekvizitai ir tekstai. Gyvoji kalba ir bendrieji kalbos principai. Kokių netikslumų dažniausiai pasitaiko dokumentuose. Išvados. Informacijos šaltiniai.


Darbo tikslas: sužinoti kam ir kur vartojama kancialerinė kalba.

Darbo uždaviniai:

Išanalizuoti literatūrą apie kanceliarinę kalbą.

Aprašyti kur vartojama kanceliarinė kalba.

Sužinoti kaip rašomi dokumentai.

Atkūrus nepriklausomybę, iš pagrindų pasikeitė lietuvių kalbos egzistavimo, taigi ir administracinės bei kanceliarinės kalbos vartojimo sąlygos. Dingo priežastys, dėl kurių ją slėgė ir veikė rusų kalba. Pagerėjo įstatymų ir kitų valstybės dokumentų stilius, nes jie pradėti rengti savarankiškai, nebesaistomi rusų kalba rašytų pavyzdžių. Laisvai ieškoma savos, lietuvių kalbai tinkamos raiškos. Daug kas atgaivinama ir į rengiamus dokumentus atkeliama iš tarpukario Lietuvos laikų. Bet nemažai įtakos tebedaro ir tie reiškiniai, kurie į lietuvių kalbą buvo patekę iš rusų kalbos, dėl jos poveikio. Neperžiūrėta, iš naujo nesutvarkyta teisės ir raštvedybos terminija, išliko dalis prie lietuvių kalbos nepritampančių kanceliarizmų.

Dokumentas – materialioje laikmenoje užfiksuota informacija. Dokumentas yra daugialypis ir daugiaplanis. Jis susideda iš daugelio smulkesnių dalių – rekvizitų. Dokumento sudedamosios dalys yra autoriaus vardas ir pavardė (sudarytojo pavadinimas), data, įvairios registracijos žymos, parašai, tvirtinimo bei derinimo ir vizavimo rekvizitai ir t. t. Šiuo metu galiojančiose taisyklėse numatyti 22 rekvizitai. Viso to reikia, tačiau ypač svarbus rekvizitas yra dokumento tekstas. Tekste pateikiama daugiausia informacijos. Jis esti didesnis už kitus rekvizitus pagal apimtį, plačiausiai atspindi faktus, įvykius, valdymo darbo veiksmus bei eigą. Dokumento tekste reikia daugiausia derinti profesinę kalbą su kanceliarinės kalbos ir raštvedybos taisyklių reikalavimais.

Valdymo dokumentams prireikia tokių raiškos būdų, kurių gyvoji sakytinė kalba neturi. Profesinė kanceliarinė kalba pati verčiama ieškoti ir plėsti savo išgales: tradicinius raiškos būdus pritaikyti naujam pateikimui; ieškoti buvusių, bet plačiau nevartotų reikšmių; kurti visai naujus žodžius, konstrukcijas, kurių iki tol profesinėje kalboje nebuvo; tikslinti ir pritaikyti lietuvių kalbai iš svetimų kalbų atėjusias sakinių konstrukcijas bei posakius. Visa tai neturi pažeisti esminių kalbos dėsnių.

Rengiant valdymo dokumentus būtina žinoti šiuos dalykus:

Būtina atsisakyti lietuvių kalbai netinkamų kanceliarizmų ir svetimybių, tiesmukai išverstų iš rusų, anglų ir kitų kalbų žodžių bei posakių.

Būtina visokeriopai plėtoti ir skatinti profesinės ir kanceliarinės kalbos literatūros ir metodinių leidinių rengimą bei leidybą.

Kanceliarinė kalba. (2011 m. Balandžio 18 d.). http://www.mokslobaze.lt/kanceliarine-kalba.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 09 d. 09:56