Kineziterapija esant tarpslankstelinių diskų išvaržoms


Medicinos referatas. Tarpslankstelinių diskų išvaržos. Etiologija. Ligos simptomai ir eiga. Bendra klinikinė diagnostika. Gydymas. Reabilitacija. Kineziterapija. Pratimai. Išvados. Literatūros šaltiniai.


Skiriamos kelios tarpslankstelinio disko išvaržų rūšys:

Pagal plyšimą taip pat skirstomos išvaržų formos: protruzija, poraištinė forma, viršraiščio forma, vidinė kietojo dangalo išvarža, vidinė, šoninė bei angos išorėje – už kanalo ribų esanti išvarža.

Dažniausiai disko išvarža pažeidžia juosmens sritį. Juosmens disko išvarža paprastai yra šoninė, retai – centrine. Apie 90-95 procentų juosmens srities disko išvaržų būna L4-5 ir L5-S1 lygių, iš jų daugiau kaip 90 procentų pacientų yra apatinės galūnės radikulopatija.

Pusę visų disko išvaržų sukelia trauma, pvz. keliant sunkų daiktą pasilenkus, paslydus, krintant ant sėdmenų arba nugaros. Taip pat, labai didelį spaudimą diskas patiria žmogui sėdint, ypač kūnui palinkus į priekį, keliant sunkumus ištiestomis rankomis, staigiai pasisukus, taip pat ilgą laiką išbuvus nepatogia poza. Vibracija (ypač vairuojant) taip pat skatina disko išvaržų atsiradimą. Kai kuriems pacientams trauma nenustatoma. Svarbios pasikartojančios mažos traumos, kurios skatina degeneracinius pokyčius. Disko išvaržos atsiranda sergant degeneracinėmis ligomis, pvz., osteoartritu, ankilozuojančiu spondilitu, įgimtą anomaliją turintiems pacientams, pvz., skoliozę, kai stuburkauliai netaisyklingai susijungę. Prie tarpslankstelinių diskų išvaržos atsiradimo taip pat prisideda tokie rizikos veiksniai kaip paveldimumas, monotoniškas, pasikartojančių judesių darbas, nutukimas, viršsvoris. nesveika mityba, piktnaudžiavimas alkoholiu, rūkymas, mažas fizinis aktyvumas.

Specifiniai juosmeninės dalies tarpslankstelinio disko išvaržos lygiai. Dažniausiai disko išvarža yra L4-L5 , L5-S1 lygių, L3-L4 lygio yra retos. Kiekvienam lygiui būdingas sindromas, kuris skiriasi nuo kitų lygių.

L4-L5 lygis. Skausmas jaučiamas klube, kirkšnyje, užpakaliniame šlaunies paviršiuje, šoniniame blauzdos, pėdos nugariniame paviršiuje ir I-II ir III pirštuose. Parestezijos gali būti jaučiamos kojos šoniniame paviršiuje ir nykščio nugariniame paviršiuje. Yra jautrumas šoniniame sėdmenų ir šlaunies paviršiuje. Jaučiamas tam tikras nykščio ir pėdos nugarinio tiesimo nusilpimas. Galima pėdos parezė, pacientui sunku vaikščioti ant kulnų. Atrofija būna silpna. Refleksai paprastai nesumažėję.

L5-S1 lygis. Skausmas būna vidiniame sėdmens paviršiuje, užpakaliniame šlaunies ir blauzdos paviršiuje žemyn iki kulno ir pėdos išoriniame paviršiuje bei IV-V pirštų srities šoniniame paviršiuje. Parestezijos būna blauzdos užpakaliniame paviršiuje, kulno, pėdos ir pirštų šoniniame paviršiuje. Yra jautrumas juosmens-kryžmens srityje. Pėda ir nykštys nusilpę. Pacientui sunku vaikščioti ant pirštų. Jei yra atrofija , ji būna m. gastrocnemius ir m. soleus srityje. Girnelės refleksas yra sumažėjęs arba išnykęs.

L3-L4 lygis. Skausmas būna juosmens apačioje, klube, šlaunies užpakaliniame paviršiuje ir kojos priekiniame paviršiuje. Parestezijos būna priekiniame šlaunies viduriniame trečdalyje, yra atrofinių šio raumens pokyčių. Girnelės refleksas sumažėjęs.

Kadangi nugaros skausmą sukelia daugybė ligų, tiksli diagnozė yra labai svarbi gydymui ir gerai baigčiai. Pirminės apžiūros metu įvertinama paciento būklė:

Reikia tiksliai nustatyti paciento gyvenseną, funkcijų ribojimą ar netekimą, skausmo laipsnį, intensyvumą;

Apžiūrėti nugarą, vertinti deformaciją, vietinius skausmingus taškus, raumenų spazmą.

Atlikti neurologinį tyrimą, ypač vertinant raumenų jėgą, jutimo sutrikimą – adatėle ir švelniu lietimu patikrinti refleksus, raumenų atrofiją, stebėti, kaip pacientas vaikšto (laikysena, vaikščiojimas ant kulnų ir ant pirštų, tupėjimas).

Jei kyla rimtų problemų ar staigiai progresuoja neurologinis sutrikimas – yra atliekami diagnostiniai tyrimai – rentgenas, MRT, KT mielografija ar tik viena mielografija.

Taigi, yra būtini šie vertinimo etapai:

Bet kuris gydymas privalo turėti du tikslus: mažinti skausmą ir sumažinti pažeidimo pasikartojimo riziką. Gydant svarbu apsaugoti nuo kartotinės traumos ir leisti pažeistam degeneruotam diskui sugyti ir susidaryti fibrozei. Tai yra konservatyvaus gydymo esmė. Kai konservatyvus gydymas yra neveiksmingas, yra didelė centrinė disko išvarža ar suspaudimas sukeltas šoninės išvaržos - pasirenkamas chirurginis gydymas. Po operacijos taip pat taikomas reabilitacinis gydymas.

Karščio ir šalčio terapija - tiek karščio, tiek ir šalčio gydymas teikia naudą, ir specialistas keisdamas juos gali gauti geriausius rezultatus. Šiluma - pagerina kraujotaką tikslingai tam tikroje vietoje. Suaktyvėjęs kraujo tekėjimas padeda gijimui, nes teikia papildomą kiekį deguonies bei maisto medžiagų. Taip pat pašalinami atliekami nepageidaujami produktai iš raumenų spazmų.  Priešingai, šalčio terapija (taip pat vadinama krioterapija) sulėtina kraujotaką. Tai sumažina uždegimą, raumenų spazmus ir skausmą. Specialistas gali dėti ledo paketą tikslinėje vietoje, atlikti ledo masažą, ar net naudoti purkštuvą, žinomą kaip „fluormetanas“, atvėsinti uždegimo paveiktus audinius.

  • Medicina Referatai
  • 2015 m.
  • Lietuvių
  • 22 puslapiai (4443 žodžiai)
  • Kolegija
  • Medicinos referatai
  • Microsoft Word 457 KB
  • Kineziterapija esant tarpslankstelinių diskų išvaržoms
    10 - 8 balsai (-ų)
Kineziterapija esant tarpslankstelinių diskų išvaržoms. (2015 m. Birželio 21 d.). http://www.mokslobaze.lt/kineziterapija-esant-tarpslanksteliniu-disku-isvarzoms.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 06 d. 12:25