Kinija postsocializmo antropologijos kontekste: oksimoronas, multidiscipliniškumas ir eminis kontekstas


Sociologijos esė. Kinija post-socializmo antropologijoje. Oksimoronas, multidiscipliniškumas ir eminis kontekstas. Kinija savo pačios kontekste. Kinija, kaip antropologijos objektas. Religija. Kitos tyrinėjimų kryptys. Išvados. Bibliografija.


Postsocializmo antropologija (kaip atskira subdisciplina), nuo pat gyvavimo pradžios savo tyrimų

lauke talpino labai platų, gana eklektiškų studijų, spektrą. Tačiau ji ne tik nesidrovėjo savo plačios

teorinės imties, bet tuo pat metu dar ir drąsiai pabrėžė savo pačios sąlygiškumas. Mat tokioje

analitinėje dimensijoje teoriškai telpa kone bet kokia kolonijinė, post—kolonijinė, totalitaristinė ir

post — totalitaristinė visuomenė, o taip pat ir visuomenės, patiriančios drastišką, staigią

sociopolitinę ar socioekonominę kaitą (societies in transition). Tačiau nepaisant šios problematikos,

postsocializmo antropologiją kaip subdiscipliną išskiria du pagrindiniai aspektai, išsaugantys teisę į

subdisciplinos pavadinimą. Pirma — tai yra antropologinio žvilgsnio fokusavimas į istoriškai su

socializmu susijusias visuomenes. Antra — būtina praeities ir dabarties laiko dimensijų sąveika,

kuomet socializmas visuomenėse bent iš dalies imamas suvokti kaip praeities etapas, o dabartis yra

sparčioje, dažnai reakcionieriškoje kaitoje. Kitaip tariant, postsocializmo antropologija yra stipriai

susijusi su socializmo ir kapitalizmo istorinių sąveikų paradigma, bei, šiuo atveju, su virsmo iš

vienos sanklodos į kitą, etnografijomis.

Žvelgiant grynai teoriškai, Kinija, kaip postsocializmo antropologijos subjektas yra

ganėtinai problematiškas, nes nei vienu nei kitu aspektu ji į šios subdisciplinos akiratį neturėtų

patekti dėl sekančių priežasčių:

1. Be to fakto, kad Kinija ideologiškai yra socialistinė valstybė, joje nėra “post" dimensijos emine

prasme. Visa savo išorine komunikacija Kinijos respublika pabrėžia savo komunistinį tapatumą.

Tai atsispindi ir jų socialinių mokslų retorikoje. Visų pirma, išskirtinis jų socialinių mokslininkų

bruožas yra dominuojanti marksistinė paradigma. Nors būta ir poststruktūralistinių tendencijų

(pvz.: 1970—aisiais Kinijos universitetų studentai labiau nei prie Markso, šliejosi prie Foucault

ir linko save identifikuoti “fukojistais” (foucauldians)), tačiau šios tendencijos neišsivystė.

Markso ir Engelso evoliucinė visuomenės raidos schema kinų sociologų ir antropologų raštuose

dažnai aptinkama kone grynu pavidalu (plg. Guldin 1993: 5) Urban anthropology in China).

Kinų mokslininkų straipsniuose vis dar pasitaiko tiesioginių nuorodų į komunizmą, kaip

galutinę raidos pakopą. Taip pat, kaip būdinga “marksuojančioms” socialinėms teorijoms, vis

dar tikimasi, kad judant komunizmo idealo link (o, tai yra istoriškai neišvengiamas procesas,

nepriklausantis nuo žmogaus valios), etninė Kinijos įvairovė pasmerkta išnykti (pvz. Ma

Guoqin 1993: 308 — 316). Bendrai, laikotarpis po 1949 — ųjų revoliucijos kinų

akademiniuose veikaluose traktuojamas sutartinai pozityviai, o istorija juose suvokiama

dialektiškai, kaip esanti iki ir po “išlaisvinimo” t.y. revoliucijos.

  • Sociologija Esė
  • 2015 m.
  • 15 puslapių
  • Sociologijos esė
  • Adobe PDF 190 KB
  • Kinija postsocializmo antropologijos kontekste: oksimoronas, multidiscipliniškumas ir eminis kontekstas
    10 - 5 balsai (-ų)
Kinija postsocializmo antropologijos kontekste: oksimoronas, multidiscipliniškumas ir eminis kontekstas. (2015 m. Kovo 16 d.). http://www.mokslobaze.lt/kinija-postsocializmo-antropologijos-kontekste-oksimoronas-multidiscipliniskumas-ir-eminis-kontekstas.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 06 d. 20:09