Klasikinės politinės teorijos


Filosofijos konspektas. Filosofijos samprata ir kilmės teorijos. Kilmės aiškinimai. Viduramžių filosofija –. Naujųjų amžių filosofija –. Naujausiųjų laikų filosofija Postmodernas Paradigminiai lūžiai Perėjimas prie krikščionybės Renesansas XIX. vidurys Postmodernas. Humanitarinė filosofija. Ankstyvoji graikų gamtos filosofija Talis iš Mileto. Filosofija yra gebėjimas operuoti principais. Filosofija nuo kasdienio proto skiriasi tuo , jog moka klausimus kelti iš principo. Graikų filosofija grindžiama aksioma , jog pasaulis yra protingas. Žodynas Klaida –. Humanistinis graikų filosofijos posūkis. Sofistai. Socialinis mobilumas. Sokrato etikos bruožai ir sielos atradimas. Sokrato pažinimo metodas. Platono būties ir idėjų teorija. Filosofijos ir meno konfliktas. Platono pažinimo ir anamnezės teorija. Platono pažinimo rūšių ir mokslų klasifikacija. Platono pažinimo metodas. Platono sielos teorija. Platono etikos teorija. Platono meilės teorija. Aristotelio būties teorija. Daikto esmės teorija. Aristotelio sielos teorija. Aristotelio etika. Krikščioniškoji filosofija. Augustino pažinimo teorija iliuminacijos teorija. Augustino būties sąvoka. Augustino laiko teorija. Augustino sielos teorija. Renė Dekartas. Pažinimo metodai. Reikiamu būdu. Dekarto būties samprata ontologija. Ne medžiaga. Dekarto psichologija. Politinės filosofijos PF samprata ir raida. Politinės bendrijos PB. Politinė reprezentacija. Klasikinės politinės teorijos užuomazgos sofistikoje. Platono politinė filosofija. Platono politinės filosofijos vertinimo problema. Aristotelio politinė teorija. Aristotelio ekonomika. Aristotelio politinių santvarkų analizė. Aristotelio požiūris į įstatymus. Helenistinė politinė teorija. Krikščioniškoji politinė filosofija. Jono Solsberiečio politinė teorija. Tomo Akviniečio politinė teorija Tomo Akviniečio politikos samprata.


Filosofija atsirado VI a. pr. Kr. Graikijoje, TODĖL graikai kitas tautas laikė barbarais. Graikai atrado mokslą, meną ir filosofiją.

Filosofija – mito racionalizacija. Mituose aiskinama pasaulio kilmė, raida, tačiau jie įasmeninti, jusliniai, supaprastinti, viskas aiškinama pasitelkiant dievus. Gi filosofija mitus suabstraktina, atima poetiškumą. Pagrindinis teorijos trūkumas – tikėjimas, jog filosofija pažangesnė už mitus, o pastarieji turi išnykti.

Filosofija kildinama iš egzistencinės ar religinės patirties. Stebėdami pasaulį, suprantame harmoniją ir grožį, kyla nuostaba ir klausimas, kas yra [viso to] priežastis. Viduramžiais filosofija kildinta iš tikėjimo, Naujaisiais Amžiais – iš abejonės, Naujausiais laikais – iš kančios ir nuodėmės. Šios teorijos nepakankamos, nes nepaaiškina minėtų patirčių šaltinio.

Sociologinis aiškinimas teigia, kad graikai sukūrė filosofiją, nes buvo laisva tauta ir galėjo laisvai mąstyti. Anstesnės civilizacijos buvo despotijos, todėl ir nefilosofavo. Trūkumas – kitų teritorijų gyventojai neretai irgi būdavo laisvi (pvz. baltai), bet nefilosofavo.

Visos šios teorijos nebendramatės, t.y. nevertos lyginti.

Antikos filosofija – iš pradžių buvo visa apimantis mokslas apie pasaulį. Vėliau filosofijos sritį apibrėžė Aristotelis. Ji buvo laikoma tobuliausiu pažinimo būdu, gyvenimo forma, priartinančia prie dieviškumo.

Viduramžių filosofija – filosofija suborientuota (pritaikyta) teologijai, visgi nenusileidžia antikinei. Scholastika – tobuliausia laikotarpio filosofavimo forma. XIII a. vietomis pradėta transformuotis į renesansą. Viduramžiais atsirado universitetai, profesūra – vienuoliai. Negalima kaltinti religijos ir viduramžių tamsumu, nes jų pradžioje kultūrą masiškai griovė barbarai.

Naujųjų amžių filosofija – laikotarpio pradžioje įvyko paradigminis (baimės) lūžis. Visą žmonijos istoriją galima aiškinti kaip kultūros paradigmų (fundamentalių principų) raidą. Pagr. mūsų kultūros principai nesikeičia bent 2 tūkstančius metų.

Naujųjų amžių filosofinį savitumą lėmė pagr. antropocentrinis posūkis (dievo vietą užima žmogus) ir moderniojo gamtos mokslo atsiradimas. Naujo tipo atsiradimas lėmė filosofijos ir mokslo konflikto pradžią. Spresdama šį konfliktą filosofija radikaliai persitvarkė, bet XVIII a. pabaigoje išryškėjo filosofinės krizės požymiai, suabejota jos teise egzistuoti.

Abejonę dėl filosofijos teisės į egzistavimą iškėlė pozityvistai. Ogiustas Comt‘as teigė, kad žmogaus sąmonės raida yra istoriška. Iš pradžių vyravo teologinis pažinimas, jį pakeitė metafizika, o šią pakeis vadinamojo pozityvaus žinojimo epocha, kurią įkūnija gamtos mokslas. Nuo XIX a. vid. pozityvizmas atstovaujamas daug mokyklų, sudaro 1/3 Vakarų filosofijos srovių. Pozityvizmas žavus, nes žada, kad mokslas išspręs žmonių problemas.

Humanitarinę filosofiją sudaro egzistencializmas, psichoanalizė, fenomenologija, hermeniautika ir kt. Jas vienija antipozityvistinė nuostata, kad žmogus yra ypatingas esinys, kurio negalima tyrinėti, pasitelkus vien gamtos mokslo metodus.

Marksizmas mėgino pateikti radikalaus pasaulio pertvarkymo programą ir pretendavo būti grynai moksline filosofija. Marksizmas populiarėja, nereikia jo laidoti kartu su komunizmo žlugimu.

Talis iš Mileto. Priklausė, kaip ir visi pirmieji graikų filosofai, joniečių mokyklai (Mažoji Azija - Jonija). Buvo filosofijos pradininkas, nes iškėlė pirmąjį filosofinį klausimą – kas yra pasaulio pradžia? (pradžią netrukus pakeitė pradas arche ). Pasak Talio, pasaulio pradas yra vanduo, nes iš jo atsirandama ir juo virstama. Talio doktrinoje išdergiami visi pagr. naujojo filosofinio mąstymo bruožai. Jo filosofija grindžiama prielaida, kad už visos reiškinių įvairovės turi slypėti bendras pagrindas, kurį atrasti yra filosofijos uždavinys. Šis pagrindas leidžia susidaryti vieningą, prasmingą pasaulio vaizdą. Romėnai tą pagrindą praminė principu. Galima daryti išvadą, kad pagal romėnus

Talis teigė, kad visi dalykai yra susiję (mąstymas principais). Jo filosofija taip pat grindžiama įtarumo nuostata, prielaida, kad už matomų reiškinių slypi kita tikrovė. Daiktai mums yra duoti tik kaip reiškiniai, už kurių yra jų esybė. Talis atrado esmės ir reiškinio dvisklaidą. Tikslas – atskleisti tikrovės esmę.

Filosofija nuo kasdienio proto skiriasi tuo, jog moka klausimus kelti iš principo.

Graikai iškėlė klausimą, ar kintamumas ar pastovumas yra esminis tikrovės bruožas.

Herakleitas palaikė kintamumo idėją, jo manymu, pradas yra ugnis. Jis iškėlė ciklinio laiko (amžino grįžimo) teoriją: pasaulis atsiranda iš ugninio chaoso ir sudegs kosminiame gaisre.

Herakleitas suformavo ir Logoso (žodžio, proto, įstatymo ir dėsnio) doktriną. Anot jos, ugnies transformacijos nėra atsitiktinės ir chaotiškos, nes jas iki smulkmenų valdo Logosas – kosminis protas, lemiantis protingą pasaulio tvarką, kuri, tačiau, suvokiama ne visiems, nes yra paslėpta. Ją suvokti gali tik išminčiai – žmonės, sugebantys suvokti Logoso principą ir gyventi pagal jo reikalavimus. Grįsdamas išminties sampratą, Herakleitas aiškino, kodėl pasaulio tvarka nėra akivaizdi. Ugnies transformacijų varomoji jėga yra dialektinė priešybių kova. Ją palaiko priešybių įtampa: diena neįmanoma be nakties, gėris be blogio (tik patyrę dalyko priešybę suprantame patį dalyką). Priešybių įtampa atrodo kaip disharmonija ir konfliktas ir tik išminčiai supranta, kad ji yra pasaulio protingumo išraiška ir įkūnija Logoso principą. Pasak Herakleito, autentiška filosofija transformuoja asmenį, tad filosofijos paskirtis yra perprogramuoti žmogų. Taigi filosofija – žmogaus formavimo menas. Taip pat teigė, jog „karas yra visų daiktų tėvas“.

  • Filosofija Konspektai
  • 2015 m.
  • 39 puslapiai (17982 žodžiai)
  • Filosofijos konspektai
  • Microsoft Word 96 KB
  • Klasikinės politinės teorijos
    10 - 5 balsai (-ų)
Klasikinės politinės teorijos. (2015 m. Gegužės 05 d.). http://www.mokslobaze.lt/klasikines-politines-teorijos.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 08 d. 08:05