Klinikinė diagnostika: bendrieji ir specialieji tyrimo metodai


Veterinarijos konspektas. Labai bloga. Pagrindinius bendruosius . pagalbinius specialiuosius. APŽIŪRA inspectio. Apčiuopa palpatio. Stuksenimas percussio. Klausymas auscultatio. Alergines reakcijas. Duomenų apie apie gyvūną surinkimas. Gyvūno tyrimas. Gyvūno gyvenimo anamnezė. Fiziologinę būklę. Laikymo , zoohigienos sąlygas , šėrimą , pašarų , vandens kokybę. Ūkio epizootinę būklę , gyvūno profilaktinius skiepijimus , dehelmintaciją , vitaminizaciją ir kt. Kūno sudėjimas. Tvirto kūno sudėjimo. Vidutinio kūno sudėjimo. Silpno kūno sudėjimo. Gerai įmitusio gyvulio. Vidutinio įmitimo gyvulio. Liesų gyvūnų kūno. Gyvo temperamento. Lėto temperamento. Didelis paukštis. Mažas paukštis.


1.KLINIKINĖ DIAGNOSTIKA, JOS TIKSLAS IR UŽDAVINIAI.Klinikinės diagnostikos reikšmę trumpai apibūdina Baglivi, XVIIa. aforizmu: Qui bene diagnoscit, bene curat (Kas gerai diagnozuoja, tas gerai gydo). Žodis „klinikinė“ kilęs iš gr.kalbos žodžio „klinik“, reiškiančio gydymo meną, o žodis :diagnostika“ – gebantis pažinti. Diagnostikos terminas reiškia kryptingą sergančio gyvūno ar paukščio tyrimą, gautų tyrimo duomenų analizę ir apibendrinimą, fiziologinių savybių įvertinimą.Klinikinė diagnostika – tai gyvūnų ir paukščių ligų nustatymo mokslas. Tik atlikus bendrąjį gyvūno klinikinį ir, esant reikalui, specialiuosius tyrimus galima nustatyti gyvūnui sirgimą ir jo priežastį: Atliekamas gyvūno (paukščio) tyrimas.Nustatomi ligos požymiai ir jie įvertinami.Diagnozės ir prognozės nustatymas gyvūnui.Klinikinė diagnostika – svarbiausia parengiamojo (propedeutinė) disciplina. Tai įvadinis mokslas, teikiantis būtinų žinių studijuojant vidaus neužkrečiamąsias ir užkrečiamąsias, chirurgines, akušerines

2. LIGOS POŽYMIAI (SIMPTOMAI) IR SINDROMAI.Kiekvienai gyvūno ligai būdingi klinikiniai požymiai (simptomai), kurie nustatomi atidžiai tiriant sergantį gyvūną. Ligos požymių visuma (pvz.: kepenų duslumos padidėjimas – tachikardija, gelta, traukuliai, viduriavimas, leukocitozė, hipokalcemija) sudaro požymių grupę vadinamu – sindromu. Ligos požymiai yra įvairūs gyvūno ar paukščio organų bei audinių morfologiniai, funkciniai ir biocheminiai pakitimai.Šie pakitimai nustatomi, lyginant sveiko gyvūno organų ir audinių morfologiją, funkcinę ir biocheminę sudėtį su sergančio gyvūno tų pačių organų ar audinių morfologija, funkcine ar biochemine sudėtimi. Todėl tiriant gyvūną, labai svarbu žinoti, kaip turi atrodyti sveikas gyvūnas, kokią funkciją atlieka atskiri gyvūno organai ar audiniai. Pagal kilmę ligos požymiai skirstomi į:SUBJEKTYVIUS. Požymiai labai svarbūs, tiriant sergantį žmogų. Tada pats ligonis apibūdina savo ligos požymius.OBJEKTYVIUS. Veterinarinėje praktikoje visi požymiai yra objektyvūs. Apie gyvūno ligos būklę papasakoja tik jo savininkas ar prižiūrėtojas ir juos įvertina tiriantis veterinarijos gydytojas.Visi ligos požymiai pagal diagnostinę vertę skirstomi į:PATOGNOSTINIUS IR ATSITIKTINIUS,TIPIŠKUS AR ATIPIŠKUS,PASTOVIUS IR NEPASTOVIUS,VERTINGUS IR MAŽAVERČIUS.Požymiai, kurie būdingi kokiai nors vienai ligai – patognostiniai. Požymiai būdingi kuriai nors ligai, tačiau pasitaiko sergant ir kitomis (pvz.: kosulys) – tipiški. Požymiai, išliekantys visą ligos periodą – pastovūs. Požymiai, kurie tiksliai apibūdina ligą – vertingi. Prognozės atžvilgiu, požymiai gali būti:BEREIKŠMIAI;NEPASLANKŪS.Nustatant ligos diagnozę ir prognozę, labai svarbu požymius įvertinti, sugrupuoti – nustatyti sindromą. Paprastai sindromas turi bendrą etiologiją, patogenezę (pvz.: šunų skrandžio užsisukimo ar karvių trauminio retikulito atvejai). Kartais sindromai vadinami juos aprašiusių autorių pavardėmis (Hofliundo, Miškino, Smirnovo).

3. DIAGNOZĖ. JŲ RŪŠYS.Įvertinus gyvūno ligos požymius, formą ir priežastį, stengiamasi tiksliai nustatyti diagnozę. Tai gyvūno labai reikalingų duomenų kaupimas ir įvertinimas. Pagal tai, kokie elementai atsispindi nustatytoje diagnozėje, diagnozė skirstoma į: ETIOLOGINĘ, ETIOLOGINĘ-ANATOMINĘ ,ANATOMINĘ, FUNKCINĘ,SIMPTOMINĘ,PATANATOMINĘ.Žinant ligos priežastį, galima sėkmingai taikyti racionalias gydymo ir profilaktikos priemones. Ligos pradžioje visada nustatoma simptominė diagnozė, nes būdingų ligos požymių gyvūnui dar nusimato arba jie būna neryškūs. Po kurio laiko arba atlikus specialius tyrimus, ligos priežastis tampa aiškesnė.Į ligos istoriją rašomos visos diagnozės, pradedant nuo pirminės. Nežiūrint į daugelio šimtmečių diagnostikos vystymosi istoriją, gyvūnų ligos buvo nustatomos remiantis trimis sudėtiniais elementais:Žiniomis,Patirtimi,Intuicija.Kai gyvūno ligos požymiai neryškūs, eiga atipinė, tuomet prireikia gydytojo ypatingos nuojautos, suvokimo – taip vadinamos INTUICIJOS. Senovės veterinarijos gydytojai diagnostiką laikė daugiau menu negu mokslu. INTUICIJA – individuali kiekvieno veterinarijos gydytojo savybė. Todėl Baglivi aforizmas „Qui bene diagnoscit – bene curat“ turi prasmę.

  • Veterinarija Konspektai
  • 2015 m.
  • Lietuvių
  • 4 puslapiai (2800 žodžių)
  • Veterinarijos konspektai
  • Microsoft Word 28 KB
  • Klinikinė diagnostika: bendrieji ir specialieji tyrimo metodai
    10 - 2 balsai (-ų)
Klinikinė diagnostika: bendrieji ir specialieji tyrimo metodai. (2015 m. Lapkričio 25 d.). http://www.mokslobaze.lt/klinikine-diagnostika-bendrieji-ir-specialieji-tyrimo-metodai.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 08 d. 08:16