Knygos analizė Gyvenimas po klevu


Lietuvių aprašymas. Kūrinio tema Vienos moters šeimos istorija. Problema Kodėl žmonės renkasi nusigerti? Laikas ir vieta XX a. Antra pusė, Budrių kaimas. Nuomonė. Ši knyga iš pradžių neatrodo tokia įdomi, tačiau kai paimi į rankas ir pradedi skaityti – tikrai patraukia. Istorija įsuka į Monikos Kairienės gyvenimo istoriją, atrodo net, kad jos skausmus jauti kartu. Jos atsiminimus išgyveni kartu, lyg jie būtų tavo. Taip pat ši knyga gliaudija labai svarbią ir šiais laikais aktualią temą – alchoholizmą. Taigi tikrai įdomu ir verta perskaityti šią šeimos žlugimo istoriją. Turinio aprašymas. Romualdas Granauskas.


Ankstus balandžio rytas. Monika Kairienė stovi ant slenksčio ir stebi tekančią saulę. Ji pasiėmusi krepšį ir rankose laiko seną surudijusią spyną ir raktą. Ji uždėjo spyną, ją užrakino ir įsidėjo į krepšį. Ji pažvelgė į kiemą. Kiemas buvo pradžiūvęs ir švarus. Viduryje kiemo stovi saulės apšviesta svirtis ir aplinkui vaikštinėjo vištos. Pora vištų įsikūrusios ant šuns būdos. Šuns šeimininkė jau nebeturėjo, bet naujo taip pat nenorėjo, mat negalėjo pamiršti senojo. O budos sudeginti negalėjo nes joje gyvena vištos. Tada ji pažvelgė į kiemo gale stovinčią daržinę. Ji nereikalinga. Jeigu kažkas ją suardytų ir supjaustytų, tai būįų malkų. Bet ji jau pora žiemų taip apleista ir stovi. Senolė jau turėjo daug anglių, kurias mašina parvežė. Jai teko pora savaičių su kibiru tas anglis sunešti į daržinę. Bet dabar trūksta medžio, o anglys vienos tai nedega. Kovo mėnesį pasiėmusi kirvį, šiaip ne taip atlupo lentas nuo daržinės, iš ten kur nesimato. Parsivilko jas iki trobos ir apsiverkė. Nei supjaustyt, nei sukapot. Rytais atsikeldavo ir kapodavo kaip višta žarnagalį. Trumpesnes įsitempė į priemenę. Anksčiau Kairienė turėjo ir gaidį, bet tą vanagas nusinešė. Lapė negalėjo nes arti nėra nei miško, nei krūmo, tik tai dideli medžiai ant kapinaičių kalnelio. Labai buvo liūdna senajai žiemą be šuns ir gaidžio balso. Gyvenvietėje nuvedė naują asfaltuotą kelią, todėl dabar senolei nesigirdi jokio triukšmo. Nei mašinū ūžesio išgirsi, nei keliu einančio žmogaus nepamatysi. Kentėdama nuo savo vienatvės, senolė galvojo parsinešti iš gyvenvietės kačiuką, bet paskui suprato, kad neturės kuo jį šerti. Nei karvės pieno duoda, nei pelių yra. Net žvirbliai apleido jos kiemą. Kai nugriovė paskutines kaimo sodybas visi žvirbliai, kurių buvo galybė, iškeliavo kartu paskui žmones. Taip ir gyvena ji dabar: be šuns, be gaidžio, be pelių ir be žvirblių. Žiema, kai būdavo labai šalta, ji susigūždavo lovoj į kamuolėlį ir galvodavo, kad ateis pavasaris, kad ji dar jo sulauks. Bet kas iš to? Viskas nutirps, žemė pradžius, bet kieme niekas nenorės dygti. Taip jai atrodydavo naktį, bet diena ji vis save nuramindavo. Rinkdama šiukšles kieme ji pastebėjo, kad jau kalasi dilgelis. Suprato, kad dar kažkas gali išeiti. Ji vis dar stovėdama ant slenksčio, dabar pažvelgė į gulinčią pernykščią bulvienę. Dėl šito ji ir išsiruošė į gyvenvietę. Aplink sodybą nėra nei tvoros, nei vartų. Ji išėjo iš namų ir pasuko kapinių link. Pro kurias ėjo senasis kaimo kelias. Ji labai džiaugėsi patogia savo sodybos vieta. Jau jau maža būdama pavydėjo visom draugėm kurių namai buvo prie kelio. Už namo augo klevas kuris uždengė pusę stogo. Jo čia niekas nesodino, tikriausiai vėjas atnešė sėklą nuo kapinaičių. Keliukas į senąjį kaimo kelią ėjo pro pat jo kamieną. Iki pat kaimo daugiau nėra kitų medžių ar krūmų, tik laukai. Eidama ji stebėjosi pavasario tyla. Šį metą jai dar neteko girdėti varnėno, pagalvojo, kad jau pradeda kursti.

Knygos analizė Gyvenimas po klevu. (2015 m. Sausio 25 d.). http://www.mokslobaze.lt/knygos-analize-gyvenimas-po-klevu.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 04 d. 08:18