Knygos analizė William Vaughan „Romantizmas ir menas“


Menų savarankiškas darbas.

Įvadas. Viltis ir baimė. Herojinė era. Viduramžių atgimimas. Transcendentiniai peizažai. Pasaulio romantizmas. Išvados.


Ši knyga parašyta William Vaughan autoriaus. Jos apimtis yra 287 psl. Ir ją sudaro aštuoni skyriai. Joje, nagrinėjama trys aspektai: tapyba, architektūra ir skulptūra. Didžioji knygos dalis yra konkrečių tapybos, architektūros bei skulptūros darbų analizavimas.

Renesanso tradicijos buvo skatinimas mąstyti, tačiau nebuvo transcendentinės. Menininkai nepalieka netikėtumo, erdvė aiškiai apibrėžta, apskaičiuota kiekviena perspektyvos pakopa. Tik didėjant abejonėms ,kurias skelbė Rousseau , tokie jausmai tampa daugiau nei raiškos būdu ir kyla grėsmė, jog jie gali pakeisti patyrimo struktūrą. Pavertęs jausmą proto vadovu ,Renesansui suteikė ypatingo optimizmo. Aukso amžiaus įvaizdis, nekaltybė, kurią žmogus prarado per nuodėmę,- vargu ar tai buvo nauja, tačiau niekas dar nebuvo ėmęs tvirtinti, kad šį paprastąjį rojų galima sugrąžinti, tyrinėjant savo polinkius. Mąstymas teikė išsivadavimą ir kai Brooke‘as Boothby‘s nutapė Josephas Wrightas iš Derbio (Derby) portretą, tai buvo naujas įvaizdis apmąstymui. Nors iš pirmo žvilgsnio šis autorius įkūnija visus tradicinius melancholijos požymius – nerūpestingai išsitiesęs žole apžėlusiame upelio krante, atsegtu apsiaustu ir liemene, su knyga kairėje rankoje ,o dešine parėmęs galvą,- jo gestuose nėra nevilties. Knyga, kurią jis laiko ,kaip rodo jo kairės rankos smilius, parašyta Rousseau.

Tačiau Rousseu palikimas buvo dvilypis. Jis tikėjo prigimties gerumu ir būtinybe paklusti įgimties jausmams. Iškėlė tokius klausimus kaip: o jeigu prigimties pasaulis nėra iš pagrindų ? O jeigu prigimtis turi tamsesniąją pusę? Tad Rousseau sekėjams reikėjo pasirinkti. Jie galėjo arba siekti išvaduoti „natūralųjį žmogų“, arba tyrinėti turtingą savo jausmų gamą, kad ir kur tai nuvestų.

Toks dualizmas pasireiškė skirtinguose 1750- 1790 m. meno tendencijose. Viena vertus, prasidėjo optimistinis ir teigiantis klasikos atgimimas, kur sentimentalūs Rousseau keliaklupsčiavimas prieš primityvų pradą siejosi su išgryninta idealaus grožio idėja. Kita vertus, vis stiprėjo noras sužinoti apie dviprasmiškesnes estetinio patyrimo rūšis, kurioms netiko grožio idėja. Kaip tik šiame kontekste sąvokos „prakilnus“ ir „vaizdingas“ tapo svarbiausiomis. Iš tikrųjų, jeigu nebūtų buvusi toliau plėtota romantinio meno teorija, žodis romantinis, būtų siejamas tik su meditacine XVII a. pabaigos nuostata. Tačiau tamsesniosios patyrimo pusės tyrinėjimas, kurį skatino to laiko mokslas ir pseudomokslas, įtvirtino raiškos parametrus ir išugdė psichologinį supratingumą.

Šių laikų puolusio žmogaus būseną atspindi jo fiziniai trūkumai ir tik pamėgdžiojant senovės meno „kilnų paprastumą ir ramią didybę“ galima viltis atgauti įgimtą skonį ir taurinantį prarastojo pasaulio grožio jausmą.

Naujasis klasicizmas buvo sąmoningai supaprastintas , ir kartais jis žavingas, o kartais labai nuobodus. Jausmas ir idealizmas, slypintis už šio neoklasicizmo, dažnai leisdavo jį traktuoti kaip dar vieną Romantizmo apraišką. Be abejo , taip atsiskleidė ir požiūris į Antiką, kurio nebuvo galima įsivaizduoti jokiame kitame amžiuje. Tačiau neoklasicizmas išsiskyrė savo neromantiniu, racionaliu įsitikinimu, kad protas ir natūralus jausmas tobulai dera.

  • Menai Savarankiški darbai
  • 2017 m.
  • Lietuvių
  • Raminta
  • 13 puslapių (2710 žodžių)
  • Universitetas
  • Menų savarankiški darbai
  • Microsoft Word 1375 KB
  • Knygos analizė William Vaughan „Romantizmas ir menas“
    10 - 3 balsai (-ų)
Knygos analizė William Vaughan „Romantizmas ir menas“. (2017 m. Gruodžio 06 d.). http://www.mokslobaze.lt/knygos-analize-william-vaughan-romantizmas-ir-menas.html Peržiūrėta 2017 m. Gruodžio 18 d. 03:37