Konspektas abiturientui


Lietuvių konspektas. Nr Rašytojas Kūriniai stilius Kūrinio idėjos. Gimtoji kalba tarsi gamtos dėsnis. Mikalojaus Radvilo Rudojo. Vilniaus legenda. Satyrinis kalbėjimas. Istorinė atmintis. „ pranašiška “ poezijos galia. Psichologinės prozos pradininkas. Gamtos ir žmogaus. „ Altorių šešėly “. Kančios priežastys. Būties situacijos. Nr Epocha Kryptis Laikotarpis Pagrindinės Idėjos. Literatūrinis rašinys. Ir jų kūrinių kontekstais. Kontekstai Kultūrinis. Literatūrinio rašinio struktūra Įžanga. Ką tai reiškia ?


(buvo išleistos dar 3 knygos dar esant gyvam, o dar 2 po mirties išleido pusbrolis B.Vilentas)

4 dalys: dedikacija, dvi prakalbos (lotyniška ir lietuviška), elementorius, katekizmas ir giesmynas Akrostikas – pirmos eilutės raidės sudaro vardą

Nusižeminama iki skaitytojo „Broliai ir seserys“

Krikščionybė – mokslas ir šviesa, pagonybė – prapultis

Pats turi skaityti šv. Raštą, todėl rašoma lietuviškai

Gimtoji kalba tarsi gamtos dėsnis, čia ji lyginama su gyvūnų balsais. Pabrėžiama polonizacijos problema, lietuvių kalbos paniekinimas

Vandens mot.: gyvenimas – upė, mirus pasiekiamas krantas, ramybė

Būro kasdienybė – buitis, darbai, papročiai - jo akimis (Vyžlaukio valsčius)

Vertybės: šeima, tikėjimas, darbštumas, bendruomeniškumas, kuklumas;

Peikiama: materializmas, tinginystė, blogas vaikų auklėjimas, aplaidumas, saiko nejautimas, germanizacija

Idėjos: prigimtinė žmonių lygybė; gyvenimas yra jau nulemtas (žmogus turi pritapti prie pasaulio tvarkai, o ne jai priešintis).

Gamta – tobulas gyvybės ratas, liudijantis dieviškąją būtį. (Paukščių gyvenimas sutampa su žmonių metų laikų ritmu.)

Baigė teologiją Karaliaučiaus universitetą, mokėjo lietuvių, lotynų, vokiečių, graikų, hebrajų, prancūzų kalbas. Turėjo muzikinį išsilavinimą.

XVIIIa. M. Lietuvoje maro epidemija nusinešė pusės lietuvninkų gyvybes. Stiprėjo germanizacija.

1977m. „Metai“ įtraukti į Europos literatūros šedevrų biblioteką.

Santykis su tėvyne – motinos ir vaiko ryšys

Iškeliami žmogaus darbai, drąsa, veiklumas, atsakomybė...

Satyrinis kalbėjimas: pabrėžiamos carinės Rusijos valdininkų ydos (pavardės atskleidžia dominuojantį bruožą), pasitelkiamos komiškos situacijos

Tėvynės išaukštinimas – lyginimas su mylimąja. Meilė tėvynei, žavėjimasis jos praeitimi – patriotinės poezijos šaltiniai.

Sukūrė Lietuvos panoramą, svarbiausias elementas – upės. Kraštovaizdis siejamas su tauta – jis lemia tautos charakterį.

„Lazda“ – tėvo istorija apie lazdos saugojimą, nors ja buvo kone primuštas. Parodo žmogaus atlaidumą ir dvasingumą (krikščioniškos vertybės)

Vaizduojamas žm. vidinis pasaulis, leidžiama jam pačiam kalbėti už save;

Daug autobiografiškumo: liga (Uabagas ir Liūdna pasaka)

Skaitytojas pats raginamas ieškoti atsakymų, nes keliamos egzistencinės ir moralinės problemos yra amžinos. Išlaikomas ramus pasakojimo tonas.

Dvaras vaizduojamas kaip šviesos skleidėjas (katalikybės, švietimo idėjos). Aprašoma dvaro kasdienybė, kuri yra išgyvenama ir apmąstoma.

Mamatė: religinga („Tik reikia būti gerai, kad ponas Dievas į tuos savo sodnus priimtų“), šeimyniška, jausminga, subtiliai jaučianti meną (skambina fortepijonu), turi širdžiai artimą žmogų (ponas Jonavičius), tačiau dėl tvirtų katalikiškų įsitikinimų bei padorumo neleidžia sau peržengti ribos. Ši norų ir realybės priešprieša kelia liūdesį ir nepasitenkinimą („Grožio anojo čia atvaizdas menkas, nublankęs“).

Gyvenimo laikinumas (Irusė: „stebėtina, kad taip nebranginau mamatės“).

Požiūris į gimtąją klb: „Nepaisant visų lenkiškų rūbų, lietuvė yra mano siela“

Gamtos ir žmogaus ryšys. Gamtoje mamatė semiasi kūrybinio įkvėpimo, sielos ilgesio, paslapties motyvų.

Pasak V.Daujotytės Maironis davė įsipareigojimą tarnauti tėvynei, o iš Vaižganto perimtas romantiškas idealizmas. Šatrijos Ragana to meto prozoje įkūnijo moteriškąjį emocingumą, lyrizmą, apsisprendimą gyventi ne sau, o kitiems.

Užsiėmė labdaringa ir pedagogine veikla, 1PK metais veltui mokė vaikus, išlaikė senelių prieglaudą ir ambulatoriją.

Įtaką darė P.Višinskis (mokė lietuviškai)

Mykoliukas, Severija, Geišė: ieško „diemančiukų“, žmogaus grožio, gerųjų savybių, tačiau jam svarbios ir blogosios. Pats Vaižgantas buvo kandus lietuvio ydoms, tai atsispindi ir tekste. Visi trys personažai menkai save vertina, yra nuolankūs, pasiduodantys aplinkybėms.

Kūrinyje išryškinami lietuviui būdingi bruožai (etninis asvitumas): fiziškai stiprus ir sveikas (Mykoliukas „gražiai išaugęs, storas juosmenyje, pečiuitas, daugiau kaip vidutinio ūgio“; Severija „mažiau už kitas buvo panaši į vantą“, „riebi“, „jautei lyg moterišką rankos mėsingumą“); darbštus (Mykoliukas „dirba tikrai už du už tris“; Severija dirbdama prikrembliauja); melancholiškas „Mykoliukas buvo ne tragedijoms ar skaudžioms dramoms pergyventi, tik melancholijai, liūdesiui išreikšti <...> Tokiam dalykui tinkamas nebent vienų tik lietuvių vidus.“

Konspektas abiturientui. (2015 m. Rugsėjo 23 d.). http://www.mokslobaze.lt/konspektas-abiturientui.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 04 d. 04:05