Konstitucinė teisė rašinys


Teisės rašinys.

Tema. konstiutucinės teisės (kt) samprata. Konstitucinės Teisės Sąvokos Vartojimo Aspektai. Konstitucinio teisinio reguliavimo objektas ir metodai.


Konstitucijos normos yra įtvirtinamos straipsniuose. Straipsniai susideda iš dalių. Straipsniai ir jų dalys gali būti skirstomos punktais.

Kituose konstitucijos skyriuose išdėstomos valstybės valdžios organizaciją nustatančios normos. Paprastai kiekvieną valstybės valdžios instituciją apibrėžiančios normos išdėstomos tam tikruose skyriuose: parlamentas, valstybės vadovas, vyriausybė,teismai. Vienose konstitucijose pradedama nuo įstatymų leidžiamosios valdžios institucijos teisinės padėties įtvirtinimo, kitose pirmiausia nustatoma valstybės vadovo teisinė padėtis. Toks išdėstymas paprastai sietinas su šalies valdymo forma(nors ne visada).

Atskiruose konstitucijos skyriuose nustatomas vietinis valdymas ir savivalda, finansai ir valstybės biudžetas. Pagrindinėje konstitucijos teksto dalyje taip pat gali būti tokie skyriai, kaip ‘Užsienio politika’, ‘Valstybės saugumas’ ir pan.

Konstitucijų gausa ir įvairovė tiek turinio, tiek formos, tiek tobulumo požiūriu yra natūralus reiškinys, nes kiekviena valstybė turi savo papročius, tradicijas, teisinį mentalitetą ir kitų ypatumų, kuriuos lemia konkrečios istorinės aplinkybės, civilizacijos lygis ir kiti veiksniai.

Pagal išraiškos formą konstitucijas galima klasifikuoti į: rašytines ir nerašytines,tačiau priimtiniau klasifikuoti į: formaliąsias ir materialiąsias.

Pagal reguliuojamų visuomeninių santykių užbaigtumą konstitucijas galima skirstyti į: kodifikuotas ir nekodifikuotas.

Nekodifikuotą, arba nekonsoliduotą, konstituciją sudaro keli norminiai teisės aktai, turintys aukščiausią teisinę galią.

Pagal priėmimo būdą konstitucijas galima klasifikuoti į: oktrojuotas ir tautos priimtas.

Demokratinės – priima atstovaujamasis organas arba referendumu.

Pagal keitimo procedūros sudėtingumą skiriamos: lanksčios, griežtos ir mišraus tipo konstitucijos.

Pakeisti lanksčią konstituciją nereikia ypač sudėtingos procedūros. Dažniausiai konstitucijos keičiamos ir papildomos tokia tvarka kaip ir paprastieji įstatymai. Lanksčios konstitucijos padeda greičiau reaguoti į politinius, socialinius ir ekonominius visuomenės pokyčius.

Keisti ar papildyti griežtas konstitucijas reikia ypatingos tvarkos: tautos valios, referendumo, kvalifikuotos parlamento narių balsų daugumos, dvigubo votumo ir kita.

Pagal jų galiojimo laiką konstitucijos gali būti: laikinosios ir nuolatinės. Kitaip tariant, tai konstitucijos, kuriose nustatomos jų galiojimo ribos ir kuriose jos nenustatomos.

Pagal veiksmingumą skiriamos: realios ir fiktyvios konstitucijos.

Konstitucija reali tada, kai jos deklaruojamos nuostatos ir tikrovė sutampa.

Fiktyvi konstitucija ta, kurios nuostatos ir tikroji valstybės padėtis viena kitai prieštarauja.

Daugumos valstybių konstitucijos daugiau ar mažiau atitinka tikrovę ir todėl pagrįstai laikomos realiomis.

Pagal valstybės politinį režimą skiriamos: demokratinės ir nedemokratinės(reakcinės) konstitucijos.

Demokratinės konstitucijos garantuoja žmogaus teises ir laisves, įtvirtina aukščiausios valstybės valdžios institucijų renkamumo, valdžių padalijimo principus, politinį pliuralizmą,politinių partijų laisvę ir kita.

Nedemokratinės konstitucijos riboja ir draudžia politinį pliuralizmą, numato plačių galimybių riboti paskelbtas pagrindines teises ir laisves. Neretai įtvirtinama viena vyraujanti ideologija, vienos partijos ar politinės jėgos vadovavimas, paneigiamas valdžių padalijimo principas ir kita.

Pagal įtvirtintą valstybės valdymo formą skiriamos: monarchijų ir respublikonų konstitucijos.

Pagal įtvirtintą valstybės sandaros formą gali būti: unitarinių valstybių ir federacinių valstybių konstitucijos.

Pagal istorinį kriterijų, atsižvelgiant į laiką, kai buvo priimtos, skiriamos: senosios(senosios kartos) ir naujosios(naujosios kartos) konstitucijos.

Senosios konstitucijos yra tos, kurios priimtos XVII-XIXa. iki Antrojo pasaulinio karo.

Naujosios konstitucijos yra tos, kurios priimtos po Antrojo pasaulinio karo.

Pagal religijos vaidmenį valstybės gyvenime. Daugumos demokratinių valstybių konstitucijos deklaruoja Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės principą, bažnyčių lygybę, sąžinės ir tikėjimo laisvę. Tačiau yra konstitucijų, kurias teisininkai vadina klerikalinės pakraipos konstitucijomis. Jos įtvirtina religijos ir dvasininkų viršenybę valstybės politinėje sistemoje.

Du rašytinės konstitucinės istorijos šimtmečiai žino keletą konstitucijos priėmimo būdų. Jie skiriasi pagal tai, kas įgyvendina steigiamąją valdžią. Vienu atveju konstituciją tautai dovanoja (suteikia) valstybės vadovas (paprastai monarchas), kitu atveju ją priima atstovaujamoji institucija, kurią sudaro įgalioti tautos atstovai, trečiu – pati tauta betarpiškai priima konstituciją.

  • Teisė Rašiniai
  • 2016 m.
  • Lietuvių
  • 10 puslapių (5887 žodžiai)
  • Teisės rašiniai
  • Microsoft Word 39 KB
  • Konstitucinė teisė rašinys
    10 - 10 balsai (-ų)
Konstitucinė teisė rašinys. (2016 m. Balandžio 10 d.). http://www.mokslobaze.lt/konstitucine-teise-rasinys.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 10 d. 05:22