Kontinentai ir plutos plokštės

Aprašymas
Įrodymai, kad kontinentai juda. Magnetiniai duomenys. Vidurio vandenyno riftai. Lovių ir kalnų grandinių sistema. Plutos plokščių geometrija. Kas verčia juos judėti? Kontinentinė Žemės pluta yra daug storesnė už okeaninę ir skiriasi nuo šios sudėtimi. Dabartinis Žemės paviršiaus žemėlapis skirtųsi nuo, tarkime, prieš šimtą milijonų metų pavaizduoto Žemės paviršiaus. Šitokį didelį pokytį sunku suprasti nežinant bendro Žemės sandaros vaizdo. Kontinentai ne stovi vietoje, o juda. Įdomu tai, kad ši mintis pirmą kartą buvo pareikšta prieš 350 metų, ir nuo to laiko ji buvo dar ne kartą iškelta, kol pagaliau mokslininkai šią idėją patvirtino tik 1960 m. Dauguma žmonių buvo linkę manyti, kad kieta kontinentinė Žemės pluta negali judėti. Dabar visi žino, kad yra kitaip.

Ištrauka
Kontinentinė žemės pluta yra daug storesnė už okeaninę ir skiriasi nuo šios sudėtimi. Dabartinis žemės paviršiaus žemėlapis skirtųsi nuo, tarkime, prieš šimtą milijonų metų pavaizduoto žemės paviršiaus. Šitokį didelį pokytį sunku suprasti nežinant bendro žemės sandaros vaizdo.
Kontinentai ne stovi vietoje, o juda. Dauguma žmonių buvo linkę manyti, kad kieta kontinentyra nemažai įrodymų, kad kai kurie dabar atsiskyrę kontinentai anksčiau buvo susijungę. Vadinasi jie pakeitė padėtį.
Pasisukusių vienas į kitą ir atskirtų vandenyno kai kurių kontinentų kontūrai rodo, kad praeityje jie jungėsi kaip dvi sudėtinės galvosūkio dalys. Geriausias pavyzdys – pietų amerika ir afrika. Kadangi tikrasis kontinento kraštas yra ne dabartinė jo kranto linija, o galbūt išorinis kontinento šelfo pakraštys, todėl geriausia kontinentus tyrinėti ne paprastame, o vaizduojančiame šelfus žemėlapyje.
Kai kuriuose poriniuose kontinentuose aptinkama tam tikro, savito tipo uolienų, senųjų kalnų juostų, vienodų iškastinių gyvūnų ir augalų. Tai rodo, kad kažkada kontinentai jungėsi.
Iškastiniai gyvūnai ir augalai, turėję gyventi šiltame klimate, kai kuriuose kontinentuose aptinkami gerokai šaltesnio klimato platumose.
Didelių senovinių ledynų ryškių pėdsakų matyti 250 – 300 mln. Metų uolienose pietų amerikos rytinėje dalyje, pietų afrikoje, indijoje, australijoje, Tokiose platumose, kur dabar dėl šilto klimato ledynų negali būti. Apledėjimo būta ir antarktidoje, kur ledynai egzistuoja ir dabar. Manoma, kad visi šie kontinentai kažkada buvo vieno kontinento dalys. Atsiskyrusios jos judėjo skirtingai. Kai kurios jų pasiekė daug šiltesnio klimato juostas, o antarktida užėmė ypatingą padėtį pietų poliuje.
Daugelyje sluoksnių yra įrodymų, kad pasikeitusi kontinentųnorint nustatyti tikslią kryptį, reikalingas kompasas. Įmagnetinta jo strėlė pasisukusi išilgai magnetinio žemės lauko linijų; ji rodo magnetinį šiaurės polių. Panašiai ir kai kurios kalnų uolienos yra gamtiniai kompasai. Vandens srautų nešami magnetinių geležingų mineralų kristalai, dydžiu prilygstantys maždaug smėlio ar aleurito dalelėms, elgiasi panašiai kaip mažytės kompaso rodyklėlės. Nusėsdamos sraute, jos pasisuka išilgai linijų šiaurė – pietūs ir dažniausiai išlieka tokioje padėtyje net virtusios nuosėdine uoliena.

Kategorija Geologija Geologijos referatai

Tipas Referatai

Įkeltas 2010 m.

Reitingas