Koordinavimas ir kontrolė


Vadybos konspektas. Koordinavimas ir kontrole. Koordinavimas ir kontrolė. Mokymo tikslai. Koordinavimo samprata. Koordinavimo esmė suprantama šiais aspektais:. Taigi koordinavimo reikmė atsiranda dėl:. Koordinavimą galima skirstyti į:. Koordinavimo formos. Darbo ryšių tipas. Koordinavimo formos yra įvairios:. Kontrolės samprata. Kontrolės genezė. Kontrolės svarba. Kontrolės proceso etapai. Pagrindiniai efektyvios kontrolės principai. Kontrolės rūšys. Pagrindinės kontrolės atlikimo sritys. Standartai, naudojami funkcinėse srityse veiklos atlikimo lygiui vertinti. Statistiniai kontrolės metodai. Statistinių metodų naudojimas procesų kontrolei. Valdymo vidaus auditas.


2. Kiekvienas padalinys, skyrius ar filialas žino, kokį indėlį turi įnešti į bendrą rezultatų visumą;

3. Padaliniai ir skyriai pagal aplinkybes pritaiko darbų eigą ir grafikus.

Koordinavimas įeina į visas valdymo funkcijas. Planavimo funkcijos metu sukurti planai, projektai ir programos nustato veiklos koordinavimo būdus ir priemones, kaip, tarkim,

PERTo, Gantto ar kritinio kelio grafikai. Organizuojant darbas išskaidomas į smulkias operacijas, kurias pavedama atlikti tam tikriems darbuotojams pagal specializaciją – šių darbų visumą koordinuoja vadovai, nes siekiama bendrų organizacijos tikslų. Tam pasitelkiamos pareigybinės intrukcijos, tvarkaraščiai, procedūrų aprašai ir panašūs dokumentai, reglamentuojantys, kaip šių darbų rezultatai siesis į visumą. Organizacinė hierarchija per valdymo linijas sutekia vadovams valdžią vykdyti veiklos koordinavimą, kartuvadovailaikomiatsakingaisužprocesosklandumą.Vadovaudamivadovai lyderiauja, motyvuoja darbuotojus ir bendrauja su jais, kad veiksmai būtų koordinuoti tarpusavyje. Kontroliuojant išsiaiškinama, ar koordinavimas buvo pakankamas.

Koordinavimas reikalingas, kad darbo pasidalijimo ir specializacijos į uždavinius išskaidyti tikslai būtų pasiekti, kad priskirtos užduotys būtų atliktos susikooperavus dėl fizinių, psichologinių, protinių ir kitokių asmens ribotumų. Taigi koordinuojama veiklų, žmonių ir išteklių kooperavimo bendriems tikslams atlikti principu.

Koordinavimas gali būti prievartinis, centralizuotas, kai vadovas pavaldiniui asmeniais nurodymais ar formaliais dokumentais nurodo užduotis, arba kai darbuotojas pats koordinuoja savo veiksmus su kitais kolegomis pagal suteiktus įgaliojimus. Vis dėlto koordinavimas yra viena iš vadovo funkcijų, už kurios vykdymą jis turi jaustis atsakingas, taigi jo neįmanoma visiškai deleguoti pavaldiniams. Kita vertus, pagal situatyvų požiūrį, nuoorganizacijosaplinkospriklauso,kokįkoordinavimobūdąreikėtųrinktis. Centralizuotas ir biurokratizuotas koordinavimas tiks stabilioje ir žinomoje aplinkoje. Bet ilgainiui virstų proceso tobulinimu ir nutoltų nuo pagrindinių organizacijos tikslų, besikeičiančių nestabilioje aplinkoje. Todėl tokiomis sąlygomis, kurios šiais laikais būdingos daugeliui organizacijų, linkstama prie decentralizuoto ir neformalaus tarpusavio veiklų koordinavimo, galinčio lanksčiai reaguoti į aplinkos pokyčius. O jei vadovai tokiomis sąlygomis sąmoningai nekuria darbuotojų savikontrolės sistemos, natūraliai formuojasi neformali organizacinė komunikacija koordinavimo spragoms naikinti.

individualių požiūrių skirtumų tarp darbuotojų, trukdančių rasti tarpusavyje derančius sprendimus, darbo metodus, stilių ar laiką;

personalo tarpusavio santykių, kai komunikacija tarp darbuotojų ir vadovų neefektyvi: jos nepakanka, nėra grįžtamojo ryšio ar nekonstruktyviai konfliktuojama;

ribotų išteklių paskirstymoproblemų, kai tais pačiais ištekliais (žmogiškaisiais, finanasiniais, materialiniais ar informaciniais) tuo pačiu metu ar paeiliui turi dalytis skirtingi padaliniai siekdami juos kuo efektyviau panaudoti.

horizontalų koordinavimą – keli to paties valdymo lygio darbuotojai tarpusavyje koordinuoja savo veiklas;

įstrižinį (diagonal) koordinavimą – tarpusavyje veiklą koordinuoja skirtingų valdymo lygių ir skirtingų padalinių darbuotojai.

1) skirtingų darbo vienetų darbuotojai linkę susikurti savo požiūrį į organizacijos tikslus ir būdus jiems siekti;

Aukštas koordinavimo laipsnis būdingas nešabloniškam ir iš anksto nenuspėjamam darbui, taip pat besikeičiančioje aplinkoje bei darbui, kai sąveikavimo lygis yra aukštas, organizacijoms, kurios kelia aukštus darbo rezultatyvumo tikslus (J. Thompsonas³). Rutininį darbą stabilioje aplinkoje lengviau koordinuoti, o ir pastangų reikia mažiau.

Mažose organizacijose koordinavimo reikmė mažesnė, nei didesnėse, nes pastarosiose daugiau tarpusavyje susijusių veiklų ir žmonių, kurie jas atlieka, lengviau palikti ką nors nepastebėta.

– komandų grandinė, per kurią teka informacija. Kita priemonė – visuma taisyklių ir procedūrų, sudarytų taip, kad darbuotojai greitai ir savarankiškai galėtų įvykdyti įprastas koordinavimo užduotis. Planų ir išsikeltų tikslų vykdymas taip pat atitinka neintensyvaus koordinavimo reikalavimus;

  • Vadyba Konspektai
  • 2013 m.
  • 24 puslapiai (6299 žodžiai)
  • Vadybos konspektai
  • Microsoft Word 231 KB
  • Koordinavimas ir kontrolė
    10 - 3 balsai (-ų)
Koordinavimas ir kontrolė. (2013 m. Gegužės 14 d.). http://www.mokslobaze.lt/koordinavimas-ir-kontrole.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 10 d. 08:52